"Raudonoji mirtis" jau kuris laikas niokojo šalį. Jokia epidemija nebuvos siautėjusi taip baisiai ir negailestingai. Jos apraiškos ir ženklas buvo kraujas –   klaikus kraujo raudonis. Kūną staiga ima varstyti skausmai, svaigsta galva, iš visų porų ima sunktis kraujas, ir –  po žmogaus. Jei kūną ir veidą išmušė raudonos dėmės, nebesitikėk iš gyvųjų nei užuojautos, nei pagalbos. Liga užklupdavo auką ir nukankindavo per pusvalandį.

Tačiau kunigaikštis Prosperas neprarado žvalumo, drąsos ir nuovokos. Epidemijai išskynus pusę jo valdinių, jis sušaukė tūkstantį sveikų, linksmų riterių bei damų ir su jais patraukė į vieną atokų įtvirtintą vienuolyną. Buvo tat didžiulė, graži pilis – paties kunigaikščio kūrinys. Supo ją stora, aukšta siena su geležiniais vartais. Suėję į vidų, kunigaikščio palydovai atsinešė žaizdrus, kūjus ir amžinai suvirino skląsčius, nepalikdami nei įėjimo, nei išėjimo neviltin puolusiems ar proto netekusiems..."