Rašyk
Eilės (77599)
Fantastika (2270)
Esė (1539)
Proza (10838)
Vaikams (2655)
Slam (66)
English (1202)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Džo pakirdo žadintuvui suskambus. Visada kėlėsi griežtai tuo pačiu metu. Dar snausdamas išsikaitino infraraudonos vonios spinduliuose, atsistojo po gaiviais tropinio lietaus kriokliais, parymojo šilto vėjo sūkuriuose, kol drėgnas kūnas nudžiūvo. Tada jis apsivilko švarų kombinezoną ir pasijuto beveik pabudęs.

Vis dar žiovaudamas, atliko keletą mankštos pratimų, paskui rankos mostu iškėlė grindyse paslėptą stalą ir krėslą. Prisėdęs, perlaužė maisto kapsulę pusiau, užkaisdamas pakuotę su užrašu “Omletas”. Sidabrinis maišelis tuoj išsipūtė ir išleido garo srovę iš mažo vožtuvo viršuje. Kaip gi man atsibodo tai kimšti, pagalvojo Džo. Kiekvieną dieną tas pats! Jis susiraukė, vis dėlto kantriai kramtydamas neskanų maistą.

Po pusryčių, kaip visada, neskubėdamas nulingavo į rūbinę, apsirengė hermetinį kostiumą, užsitempė magnetinius batus ir užsivožė stiklinį skafandrą. Patikrino deguonies padavimą iš balionų pritvirtintų ant nugaros. Tuomet žengė į šliuzo kamerą, sandariai uždarydamas liuką už savęs. Netrukus mirksintis signalas pranešė apie išlygintą slėgį kameroje. Džo iš lėto atsuko vairo pavidalo sklendę. Atsivėrus sunkioms išorės durims, jis žengė ant asteroido paviršiaus. Aplinkui tvyrojo gūdi tamsa ir tyla. Tik tolimos žvaigždės mirgėjo lyg šaltos svetimų pasaulių akys.

Pakėlęs pirštinėtą ranką virš skafandro, Džo įjungė išorės prožektorius. Ryškus blyksnis apšvietė uolėtą asteroido paviršių ir laužytą horizonto puslankį. Priešais dulsvai švytėjo siauras takas išklotas geležiniais lakštais. Tuomet Džo pajudėjo pirmyn, kiekviename žingsnyje prilipdamas prie metalinio paviršiaus. Tačiau sunkūs įmagnetintų batų žingsniai dunksėjo tik jo galvoje – aplinkui tvyrantis vakuumas slopino bet kokį galimą triukšmą.

Neskubriai apėjęs švyturio bokštą, jis sugrįžo į savo bunkerį. Nusiėmė kaustančią judesius įrangą, tada užsivilko minkštą chalatą, įsispyrė šiltas šliures ir atsikvėpė tartum po sunkaus alinančio darbo. Klestelėjęs į krėslą šalia valdymo pulto, patikrino gravitacinių dažnių diapazoną. Viskas buvo puikiai suderinta ir veikė be priekaištų.

– Štai ir visas darbelis šiai dienai, – ištarė pats sau. – Taip ir visai nupušti galima…

Džo dirbo švyturio prižiūrėtoju jau keturios dešimtys metų. Darbas nesudėtingas. Kartą į metus atskrisdavo transportinė barža ir atgabendavo pamainą, o jį patį išskraidindavo ilgų atostogų: trys mėnesiai kelionės miego kameroje, tada pusmetis poilsio nuostabiuose Aldebarano kurortuose, ir vėl trys mėnesiai miego skrendant atgal į švyturį. Bet šį kartą Džo turėjo likti Aldebarane suvisam – pagaliau artinosi užtarnautas viso gyvenimo poilsis.

– Būk pasveikintas, Mažyli Bobai! – džiugiai pasitiks atskridusį porininką, vos konteineriui nusileidus prie švyturio ir atsiverus jo liukui.

– Sveikas, senasis Džo! – radijo ryšiu atsklis traškantis balsas. – Pašildžiau tau vietelę šioje prašmatnioje karietoje!

– Kad ją kur velniai šitą geldą!

Skafandrų garsiakalbiai sutraškės nuo juoko. Bet laiko pokalbiams nebeliks. Džo įsitaisys ankštame konteinerio gulte, palikdamas jam mojantį Bobą prie bunkerio. Po valandos kratymosi konteineryje, jis pasieks hiper erdvinį transporterį, skriejantį nykštukinio planetoido orbitoje. O tada jo lauks ilga kelionė miego kameroje, ir galiausiai – nesibaigiančios saulėtos atostogos!

Branduolinis švyturys priklausė tarpžvaigždinei prekybinio laivyno korporacijai ir buvo skirtas perspėti krovininėms baržoms, nes į šitą užkampį daugiau niekas neskrido. Po teisybe, komerciniai reisai seniai brėžė savo trajektorijas vengdami pavojingo sektoriaus, mat kosminių kelių pakrašty žiojėjo klastinga juodoji skylė savo gravitaciniais čiuptuvais siurbianti viską aplinkui. Keistas singuliarumas pasižymėjo tuo, jog niekas tiksliai nežinojo ir negalėjo apskaičiuoti nuolat kintančias įvykių horizonto ribas.

Likus maždaug savaitei iki atskrendant pamainai, Džo ėmė skaičiuoti kiekvieną dieną, svajodamas, kaip gulės žydro smėlio paplūdimy, kojas jam skalaus rožiniai Aldebarano vandenys, padangėje tingiai plauks smaragdiniai debesys, o jis pats mėgausis traukdamas gaivų gėrimą iš taurės papuoštos spalvotais skėtukais…

Tačiau praėjo savaitė, o konteineris taip ir nepasirodė. Džo nejuokais sutriko, juk anksčiau to niekad nebuvę. Sekančią dieną, iškart po švyturio apžiūros, jis įjungė radijo ryšį ir išsiuntė užklausą į gretimą sektorių, kuriame laukė transporto baržos gabenančios konteinerius į šitą visatos pakraštį. Bet atsakymo nebuvo.

Džo negalėjo žinoti, jog išeidamas iš hiper erdvės, tankeris atsidūrė pernelyg arti nenuspėjamo singuliarumo. Jaunas šturmas padarė lemtingą klaidą apskaičiuodamas šuolio trajektoriją. Ekipažas net nespėjo išsiųsti perspėjimą – vos išnirus pro erdvėlaikio vartus, juos sučiupo juodoji skylė ir pasiglemžė į savo neįveikiamą glėbį.

Praėjus dar dviems savaitėms tylos, Džo ėmė suvokti, kad niekas pas jį neatskris. Jis siuntė pranešimus į visus aplinkinius sektorius, dėdamas viltis, jog bus išgirstas atsitiktinai praskriejančio erdvėlaivio. Tačiau visata tylėjo. Girdėjosi tik trukdžiai iš juodosios skylės ryjančios artimiausios žvaigždės materiją.

Netrukus Džo apėmė nevaldomas įsiūtis. Jis trankė valdymo pultą kumščiu ir šaukė į siųstuvą  prakeiksmus, liedamas visą susikaupusį įtūžį. Bet tada Džo palūžo, nustojo keltis žadintuvui suskambus, liovėsi ėjęs į švyturio apžiūras. Kiauras dienas nesiskutęs ir susivėlęs sėdėjo prie siųstuvo, klausydamas monotoniško kosminio triukšmo.

Ėjo dienos, savaitės…

Pamažu paniurimą pakeitė nuobodulys. Vieną dieną, išgirdęs žadintuvą, Džo prisivertė atsikelti. Lazeriniu skustuvu nusibraukė smakro šerius, išsigarino krioklių pirtyje ir apsivilko švarų kombinezoną. Dabar iš veidrodžio į jį žvelgė tas pats Džo, kurį jis visada pažinojo. Vėl buvo atnaujintos švyturio apžiūros, sudarytas naujas intensyvus mankštos grafikas, pratęsta Aldebarano papročių bei dialektų studija – viskas tam, kad neliktų laiko slampinėjimui ir slogioms mintims.

Sandėlio auditas parodė, jog negendančių maisto atsargų užtektų bent dešimčiai metų, o taupant – netgi du kartus tiek. Termobranduolinės sintezės reaktorius veikė be priekaištų, tad deguonies ir energijos ištekliams niekas negrėsė. Ne taip jau blogai, pagalvojo Džo, nustatydamas siųstuvą nuolatiniam SOS signalo transliavimui. Dabar buvo galima ramiai viską apsvarstyti.

Tačiau laikas bėgo, bet jokio paaiškinimo neatsirado. O juk niekas net nepasiges vargšo Džo. Ilgametis kontraktas turėjo baigtis jau skrendant namo. Tiksliau į saulėtąjį Aldebarano rojų, apmokėtą visam likusiam gyvenimui. Korporacijai jis daugiau neegzistuoja. Bet kaip gi tuomet Bobas? Kaip gi tuomet jo pamaina?

Kuo daugiau jis galvojo apie tai, tuo aiškiau suvokė, jog vienintelis logiškas paaiškinimas – įvykusi katastrofa. Ta mintis neapleido Džo kaskart pažvelgus į  žvaigždę kybančią viršum švyturio bokšto. Ji buvo panaši į sustingusią kometą, kurios uodegą pasigavusi žiaumojo besotė juodoji skylė.

Tokiu atveju, nelinksmai mąstė Džo, transporterio pasiges tik už trijų mėnesių. Tuomet dar mėnuo laukimo ir vilties, galop – nežinomybės ir spėliojimų. Žinoma, sušauks pasitarimą. Dar mėnuo praeis sprendžiant iškilusius klausimus. Tik tada paruoš kitą laivą. Dar trys mėnesiai skrydžio. Iš viso gaunasi ne mažiau kaip aštuoni mėnesiai…

Nepakenčiamai lėtai slinko tie prakeikti mėnesiai. Džo įprato du kartus tikrinti švyturį. Kas kartą, dėl viso pikto, apeidavo ir bunkerį. Jis pakeitė pagrindinį apšvietimo prožektorių, nes atrodė nusilpęs. Tada pakeitė visas lempas švyturio bokšte, paskui ir bunkerio išorėje bei viduje. Mankštinosi vos pabudęs, tuomet dar grįžęs nuo švyturio ir prieš pat gulant miegot. Išmoko Aldebarano ir visų aplinkinių planetų dialektus – maža ką, o gal paskui jam patiks keliauti!

Bet užmigęs Džo sapnuodavo juodąją skylę, pamažu ryjančią jo pėdas, įsiurbiančią jį iki liemens, įtraukiančią iki pat pažastų ir užgulančią veidą, lyg stora neperregima dusinanti antklodė. Kai Džo pabusdavo išpiltas prakaito ir vos atgaudamas kvapą, jau negalėdavo užmigti, tamsoje laukdamas žadintuvo signalo.

Šit kaip iš tikrųjų praėjo tie beprotiški aštuoni mėnesiai.

Paskutinėmis dienomis Džo beveik nemigo ir nesitraukė nuo siųstuvo. Jis nukreipė pagalbos šaukinius ten, kur turėjo atvykti erdvėlaivis gelbėtojas. Tačiau garsiakalbyje girdėjosi tik trukdžiai ir šnypščiantis kosminis triukšmas.

Maždaug po savaitės, visiškai išsekęs nuo nemigos ir snausdamas prie imtuvo, Džo išgirdo, jog kažkas mėgina atsukti išorinių durų sklendę. Pro miegus jis net prunkštelėjo, pamanęs, kad galutinai pamišo. Tačiau garsui ir vėl pasikartojus, pašoko lyg nudiegtas ir griūdamas nubėgo prie liuko į šliuzo kamerą.

Niekad anksčiau jis taip greitai nebuvo įsmukęs į termokostiumą, batus ir skafandrą. Vos sulaukęs kol mirktels slėgio lemputė, Džo drebančiomis rankomis pasuko sklendę. Tada pastūmė sunkias duris. Ryški šviesa plykstelėjo išorėje, bet ją tuoj užtemdė aukštas šešėlis. Ant slenksčio stovėjo geležinis robotas-androidas.

– Kas tu? – pasigirdo metalinis balsas. Burnos vietoje nušvito melsva lempučių juosta, ir tuoj užgeso.

– Aš… Aš esu Džo! Džo Kaprianis! Švyturio prižiūrėtojas!

– Aš esu švyturio prižiūrėtojas, – kažkodėl atkartojo metalinis balsas. Melsva švieselė ir vėl trumpam nušvietė Džo skafandrą.

– O kur gi Bobas? Kur padėjote Mažylį Bobą!

– Visi prižiūrėtojai išleisti į atsargą.

– Kaip tai į atsargą?

– Kosmose žmonėms nesaugu. Misijoms pasirinktas Ypsilon modelis.

Androidas parodė geležiniame korpuse iškaltą stilizuotą Y raidę.

– Tai kurių velnių šitiek užtrukote?

– Pirmieji modeliai nepasiekė tikslo. Buvo surengta antra ekspedicija...

Bet staiga Džo persmelkė negera nuojauta.

– Kur tavo konteineris? – jis pažvelgė androidui už nugaros.

– Išskrido.

– Išskrido! O kaip gi aš? Kas paims mane?

– Ankstesnių modelių grąžinimas nėra numatytas.

– Ką reiškia nenumatytas?

– Ypsilon kartos resursas – šimtas Žemės metų. Seni modeliai nekeičiami. Jie turi būti išjungti.

– Neee! – suriko Džo ir metėsi atgal į bunkerį prie siųstuvo.

Jis nežinojo, kad skrydžio metu buvo pakeistos atvykimo koordinatės. Radijo bangos niekaip negalėjo pasiekti transporterį, dreifuojantį kitapus išsiplėtusios juodosios skylės savo kelyje prarijančios bet kokius siunčiamus signalus.

– Kodėėėėl! – šaukė Džo į siųstuvą, visiškai patrakęs iš nevilties. – Kodėl jūs tylite! Kas jums visiems atsitiko!

Po valandėlės jis susmuko krėsle ir užsikniaubė pultą, nukamuotas beviltiškų bandymų užmegzti ryšį su transporterio įgula. Bet tada išgirdo baisų triukšmą. Kažin iš kur atsklido šalčio banga. Pakėlęs akis, jis išvydo tarpduryje stovintį nebylų androidą. Titaninės durys, kurias Džo netyčia užtrenkė, buvo išlaužtos ir nulenktos į šalį tartum plonytis popieriaus lapas.

Androidas žengė artyn.

– Privalau tave išjungti, – žybtelėjo melsvos šviesos ruožas.

Džo pašoko ir atšlijo prie sienos. Sukaustytas siaubo jis pažvelgė į artėjančius geležinius gniaužtus.

2021-11-15 22:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-10-31 12:12
Daydreaming
Ačiū! Man sukūrei TĄ nuotaiką. Tą, kurią jaučiau rydamas fantastikos romanus, kai man buvo 12, gal 14. Nuostabus jausmas atitrūkti!
Svenarijus visgi nebuvo itin originalus, bet čia tik detalė. :)
Sėkmės!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-24 22:12
Sigitas Siudika
Yra fantastikos. Skonis yra.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-28 08:26
Žilis van Go
Visai neblogai, gal pritrūko fantastinių aplinkos, peizažo aprašymų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-03 10:59
Nukainotas
Metai darbo, pusė metų atostogų - neblogai :) Vos atvyko androidas, pabaiga tapo nuspėjama, todėl galėjo dar kas nors netikėto įvykti. Kūrinys patiko. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-11-19 12:50
Borėjas
Ačiū visiems už komentarus :)

@Aurimaz, kurioje vietoje yra sviestas sviestuotas? Geležinis robotas androidas? Juk robotas nebūtinai geležinis ir nebūtinai žmogiško pavidalo, tad visi trys teiginiai yra informatyvūs ir vienas kito nedubliuoja.  
Tęsinys būtų nelogiškas - nelygios jėgos aiškiai (ir netgi tyčia) nurodytos tekste.
Personažo charakteris šiuo atveju neturi beveik jokios reikšmės, kūrinys ne apie charakterį.
Kalbant apie linksnius ir jų išmanymą, pacituosiu jus patį:  Vargšeliui Džo praktiškai net nebuvo kaip pademonstruoti savo personažO... 

Tai tiek tų pasiteisinimų iš mano pusės. Antra vertus suprantu, kad pabaiga nenuskambėjo, suprantu ir moters_voverės pasiūlytą labiau bredberišką finalą ;)

Dar kartą ačiū visiems už pastebėjimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-11-17 19:00
Aurimaz
"Prie slenksčio stovėjo geležinis robotas-androidas."
Šis sakinys privertė mane juoktis. Turbūt todėl, kad nuskambėjo kaip "sviestas sviestuotas", tik truputį blogiau.

Šiaip po paties kūrinio norėtųsi klausti "ar bus antra dalis?", nes jausmas toks, jog čia tik įžanga, kurioje pagrindinis personažas papuola į rimtą bėdą ir kitoje dalyje bus priverstas ieškoti išeities visomis įmanomomis priemonėmis.
Jei antros dalies nėra, tuomet laikyčiau tai nevykusiu bandymu. Tiesiog per mažai įspūdžio. Vargšeliui Džo praktiškai net nebuvo kaip pademonstruoti savo personažo, jo vienintelis rimtesnis indėlis buvo tas tragiškas "Kodėėėėėl". O norėtųsi kažko rimtesnio nei tai.

Antra vertus, pats mėginimas nėra toks jau prastas. Gramatika kai kur šlubuoja kitur linksniai nesueina... bet čia smulkmenos. Jaučiamas pasakojimo menas, o tai jau gerai. Su praktika jis tik tobulės, tad siūlyčiau nenustoti rašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-11-17 14:45
Aihara
Labai ilga ir lėta pradžia, Džo svajonę apie išėjimą į pensiją ir apie jo pamainą galima įdėti anksčiau, nes realiai ten prasideda istorija.

Labai gera scena, kur pasirodo robotas. Taip ir galima jausti Džo pasimetimą ir neviltį.

Pritariu, kad paskutinis sakinys labai neelegantiškas. Pakoregavus pradžią ir pabaigą gautųsi labai geras kūrinys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-11-16 11:38
moteris_vovere
Paskutinė pastraipa truputį antikulminacinė pasirodė.

Juk štai, turi skaitytojas sklandžią istoriją, Džo toks mielas visas, susigyvenęs su savo švyturiu, tarsi pats būtų jo sraigtelis. Gyvas jų ryšys. Džo ne tik kad darbo tarnyba baigiasi, bet jis ir tarsi dėkingas tam švyturiui, kad dėl jo užsidirbo poilsį, jis planuoja, kaip perduos savęs dalį kolegai ir viskas bus gražu. Ir tada ateina robotas. Visiška priešingybė. Ir tam šaltam jausmui būtų taip gražiai tikęs Džo filosofijos šilumos kontrastas. Galėjo gi jame kokia elektros gysla įtrūkti, švieselė tarsi švyturio užgesti, galėjo jis neberasti saugaus kelio. Dėl to netgi galėjo nerasti kelio į gražią mirtį. Arba tiesiog po roboto žodžių galėjo būti koks toks sakinys (atkartojantis dalį Džo svajonių, pradžioje minėtų, tik dabar jos be jo, creepy visai ir fainai gal):

„Aldebarane buvo vaiski naktis. Gamta tarsi nuščiuvusi laukė naujos dienos: kai žmonės gulės žydro smėlio paplūdimy, kojas skalaus rožiniai Aldebarano vandenys, padangėje tingiai plauks smaragdiniai debesys, kažkas mėgausis traukdamas gaivų gėrimą iš taurės papuoštos spalvotais skėtukais. Žvaigždės tarsi pažadai blykčiojo juodame skliaute. Tik viena ėmė kristi! Vietos vaikai pagal seną paprotį tuoj puolė galvoti norus.
Jei Džo žinotų, jei pats dabar būtų išėjęs pasivaikščioti, matyt, linkėtų Mažyliui Bobui geros kloties. Arba perspėtų apie besotes juodąsias skyles.“

Kažkas. Bet ne tas ir taip obvious roboto priėjimas ir mirtis. Žodžiu. Va taip mane veikia įsiskaitymas į sklandų tekstą ir nepatinkančios pabaigos.

Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-11-16 00:30
Kaimo japis
Kodėl žadintuvas be bombos?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2021-11-15 22:39
Trantsliukatoriuts Agu Kitkits
Pertskaitsiau tik Dzo, nets nutsigandau to zadintuvo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą