"Raudonoji mirtis" jau kuris laikas niokojo šalį. Jokia epidemija nebuvos siautėjusi taip baisiai ir negailestingai. Jos apraiškos ir ženklas buvo kraujas –   klaikus kraujo raudonis. Kūną staiga ima varstyti skausmai, svaigsta galva, iš visų porų ima sunktis kraujas, ir –  po žmogaus. Jei kūną ir veidą išmušė raudonos dėmės, nebesitikėk iš gyvųjų nei užuojautos, nei pagalbos. Liga užklupdavo auką ir nukankindavo per pusvalandį.

Tačiau kunigaikštis Prosperas neprarado žvalumo, drąsos ir nuovokos. Epidemijai išskynus pusę jo valdinių, jis sušaukė tūkstantį sveikų, linksmų riterių bei damų ir su jais patraukė į vieną atokų įtvirtintą vienuolyną. Buvo tat didžiulė, graži pilis – paties kunigaikščio kūrinys. Supo ją stora, aukšta siena su geležiniais vartais. Suėję į vidų, kunigaikščio palydovai atsinešė žaizdrus, kūjus ir amžinai suvirino skląsčius, nepalikdami nei įėjimo, nei išėjimo neviltin puolusiems ar proto netekusiems..."

Prisipažinsiu, kartais man būdingi netikėti ir staigūs judesiai. Ne sykį priversdavau nejaukiai pasijusti bendradarbius bei artimuosius, užtikęs juos nepatogią akimirką, kuomet iškėlę rodomąjį pirštą prie smilkinio, jie sustingdavo už mano nugaros. Tiesą sakant, dėl to nemaž nesikremtu, idant tik taip atpažįstu tikruosius aplinkinių veidus.

Tačiau šįryt nutiko visiškai kito pobūdžio įvykis. Nežinia kas man šovė, bet išeidamas iš namų staiga grįžtelėjau ir atlapojau miegamojo duris. Ir štai ką matau: ant mano lovos, tiksliau pačiame jos centre tyso kažin kas panešėjantis į miegantį katiną. O vis dėlto tai neprimena jokio gyvo padaro, netikėtai dingteli man, veikiau išplaukusį ore, tamsiai pilkšvą rūką arba susitvenkusį nedidelį debesį. Jau sekančią akimirką jis klastingai slysteli lovos kraštu. Visai kaip katinas, darsyk mėginu sau įteigti, tačiau užuot nušokęs žemyn, jis išskysta, pavirsdamas sidabriškai raibuliuojančia balute ir nužliaugia pasislėpdamas palovyje.

Ryžtingai uždarau duris, kad TAI nepabėgtų iš kambario, ir puolu “dar neataušusiais pėdsakais”. Bet po lova nieko nėra! Na ir žvitrus velnio išpera, numoju ranka tyliai krizendamas ir jau netikėdamas viskuo, ką išvydau. Kažin kas žmogui gali pasivaidenti ryto prietemoje kaip reikiant dar nepabudus.

– Kac kac kac, – dairausi po kambarį, braukdamas dulkes nuo skvernų. – Kac kac kac...

Bet štai pasigirsta tylus krebždenimas.

Sumurkia už durų paliktas mano pilkas katinas.

"baby shoes
for sale
never worn"