Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Prisipažinsiu, kartais man būdingi netikėti ir staigūs judesiai. Ne sykį priversdavau nejaukiai pasijusti bendradarbius bei artimuosius, užtikęs juos nepatogią akimirką, kuomet iškėlę rodomąjį pirštą prie smilkinio, jie sustingdavo už mano nugaros. Tiesą sakant, dėl to nemaž nesikremtu, idant tik taip atpažįstu tikruosius aplinkinių veidus.

Tačiau šįryt nutiko visiškai kito pobūdžio įvykis. Nežinia kas man šovė, bet išeidamas iš namų staiga grįžtelėjau ir atlapojau miegamojo duris. Ir štai ką matau: ant mano lovos, tiksliau pačiame jos centre tyso kažin kas panešėjantis į miegantį katiną. O vis dėlto tai neprimena jokio gyvo padaro, netikėtai dingteli man, veikiau išplaukusį ore, tamsiai pilkšvą rūką arba susitvenkusį nedidelį debesį. Jau sekančią akimirką jis klastingai slysteli lovos kraštu. Visai kaip katinas, darsyk mėginu sau įteigti, tačiau užuot nušokęs žemyn, jis išskysta, pavirsdamas sidabriškai raibuliuojančia balute ir nužliaugia pasislėpdamas palovyje.

Ryžtingai uždarau duris, kad TAI nepabėgtų iš kambario, ir puolu “dar neataušusiais pėdsakais”. Bet po lova nieko nėra! Na ir žvitrus velnio išpera, numoju ranka tyliai krizendamas ir jau netikėdamas viskuo, ką išvydau. Kažin kas žmogui gali pasivaidenti ryto prietemoje kaip reikiant dar nepabudus.

– Kac kac kac, – dairausi po kambarį, braukdamas dulkes nuo skvernų. – Kac kac kac...

Bet štai pasigirsta tylus krebždenimas.

Sumurkia už durų paliktas mano pilkas katinas.


2019-10-13 11:50
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą