Mes neilgam

– Mes čia neilgam, – pasakė garbanotas berniukas ir dėl tikrumo šniurkštelėjo nosimi. – Tik vėjas nuo šiaurės atsigręš – ir mes išeisim.

Keistas vaikas, pagalvojo Ingrida, žvelgdama į garbanių dangiškai mėlynomis akimis. Daugiau nieko netaręs, berniūkštis apsisuko ir nubėgo į žaidimo aikštelę.

Apleistame parke, esančiame atokiau nuo miestelio, buvo tylu ir tuščia. Ingrida kartu su mažąja Austėja užklydo čia pirmą kartą, nors parkas tebuvo už pusvalandžio kelio nuo naujųjų namų. Prieš metus, sužinojęs, kad žmona laukiasi, Andrius užsispyrė išsikelti už miesto, sakydamas, kad šitaip bus geriau tiek jai pačiai, tiek ir jų būsimam kūdikiui. Pradžioje Ingridai ši mintis nė kiek nepatiko, bet pamažu ir ją įtraukė ramus gyvenimas priemiestyje.

Dabar, kol mažylė taikiai miegojo vežimėlyje, Ingrida mėgavosi švelniu rugpjūčio vėjeliu, šiurenančiu senųjų medžių lapus. Kaip keista, vėl pagalvojo ji, kad niekas iš vietinių gyventojų, ir netgi kitos jaunos mamos niekada neminėjo šios nuostabios vietos.  

Vis dėlto, akies kraštu Ingrida stebėjo vaikų grupelę aikštės gale apstojusią garbanotą berniūkštį. Iš viso jų buvo penketas: tas pats mėlynakis garbanius, tuomet dar vienas mažesnis putliaskruostis berniukas ir trys šviesiaplaukės mergaitės vienodai styrančiomis į šalis kasytėmis. Žvelgdama į juos Ingrida staiga pasijuto nejaukiai. Čia pernelyg ramu, šmėkštelėjo įtari mintis. Be to, nesimatė jokio suaugusiojo šalia tų vaikų „atėjusiais čia neilgam“. Aiškiai matyti, jog mergytėms nėra nė šešerių, o berniukai tik vos vyresni už jas. Iš kur jie? Kodėl vieni?

Tačiau saulei nušvitus pro debesį, neramios mintys nejučia išsisklaidė, jos nuplaukė tolyn, nešamos užburiančio lapų šlamėjimo. Vieną akimirką Ingridai pasidingojo, jog girdi senų medžių žodžius sklindančius labai aiškiai, bet sykiu tarytum iš labai labai toli: „užmik, užmik“ – kuždėjo jie… Tik staiga kažkas padvelkė itin nemaloniai. Ledinio vėjo šuoras palietė Ingridos veidą ir ji atsimerkė. Šalia stovėjo tas pats garbanius, žvelgdamas savo didelėmis keistomis akimis.

– Verčiau jau eitumėte, ponia, – pasakė jis. – Nes štai jau ir vakaras.  

Kaip tik tuomet pravirko mažoji Austėja. Tačiau berniukas nė nepažvelgė į tą pusę, toliau gręždamas Ingridą tuo savo šaltu ir dangiškai mėlynu žvilgsniu. Tartum sapne ji pakilo nuo suolo, nutirpusiais delnais įsitvėrė vežimėlį ir neatsigręždama išskubėjo tolyn. Prie išėjimo Ingrida vis dėlto metė greitą žvilgsnį atgal, bet visi vaikai stovėjo lyg sustingę ir tylėdami žiūrėjo pavymui.  

Kone griūdama ji bėgo namo, jau niekur nesigręžiodama. Vakarėjantis dangus sparčiai niaukėsi, buvo girdėti artėjančios audros grūmojimas. Ir iš tiesų tą naktį nugriaudėjo baisi audra. Mažoji Austėja ištisai verkė ir niekaip nemigo. Pernakt nesudėjusi bluosto, Ingrida jau nežinojo ko imtis. Tik auštant nemigos iškamuota mažylė pagaliau pritilo.

Jau vidurdienį jas abi pažadino Andriaus skambutis. Džiugus vyro balsas pranešė, jog komandiruotė baigiasi anksčiau nei planuota ir jis netrukus sugrįš. Ingridai tartum akyse nušvito. Mažasis jos angelėlis taip pat nubudo ir nusišypsojo saulės spinduliams, kurie šiltai krito pro langus, vadindami išeiti laukan.

Pagauta pakilios nuotaikos, Ingrida greitai surinko kas būtina kūdikiui ir išskubėjo į vasaros popiečio gaivą. Ji nė nepajuto vėl atsidūrusi tyliajame parko skvere. Bet tada išvydo tuos pačius vaikus. Visas penketas jau buvo čia. Vyriausias berniukas, pamatęs Ingridą su vežimėliu ir kūdikiu, tuojau patraukė prie jų. Šiandien jis atrodė netgi labiau išblyškęs negu prieš tai.

– Laba diena, ponia, – kreipėsi mandagiai. – Tikiuosi, neišgąsdinau jūsų vakar?

– Žinoma, ne, – šyptelėjo Ingrida, tačiau pajuto, kaip jos širdin smelkiasi nerimas vien pažvelgus į mėlynas vaiko akis. Nežinia kodėl jai dingtelėjo, jog gali nutikti kažkas baisaus ir neišvengiamo. Ingrida prisivertė dar kartą nusišypsoti ir apsuko vežimėlį, žengdama link išėjimo. Bet kiti vaikai jau stovėjo užtvėrę kelią.

– O žinote, – vėl prabilo mėlynakis garbanius, žvelgdamas į tylinčius ant tako vaikus. – Mes jus visą laiką stebėjome.

– Kaip tai, stebėjote...

– Atleiskite mums, – toliau tęsė garbanius, – tačiau be jūsų pagalbos mes niekada neišvysime šviesios vietos.

– Kokios dar šviesios vietos? – apimta keisto sąstingio išlemeno Ingrida. Dabar ji vėl išgirdo tyliai šnarančias pievas ir lapų šlamėjimą, nors nebuvo nė menkiausio vėjelio.  

– Atleiskite mums, – liūdnai pakartojo berniūkštis, tiesdamas ranką link vežimėlio. Jo balsas pritilo, virsdamas vos girdimų šnaresiu, kylančiu į pačias medžių viršūnes.  

Staiga Ingridos akyse viskas ėmė lietis ir suktis ratu. Viskas aplinkui susijaukė į žalią ošiantį gniutulą.

– Kad ten patektume, – atsklido tolstantis šnabždesys, – mums reikia tos, kurios siela…

Daugiau Ingrida nieko negirdėjo ir nematė, ją pagavo kažin kokia nenugalima jėga, įsuko viesulu ir nusinešė labai labai toli...

Kai ji atsipeikėjo ir skausmingai praplėšė akis, parke tvyrojo gniuždanti tyla. Vaikų jau nebuvo. Ji lėtai pasuko plyštančią galvą ir pamatė šalia stovintį vežimėlį. Vežimėlis buvo tuščias – jame buvo visiškai tuščia, tame mažame vežimėlyje.


*  *  *


Andrius stovėjo prie lango, niūriu žvilgsniu lydėdamas pro vartelius išeinantį apylinkės inspektorių. Paskui užskleidė užuolaidą.

– Jis sakė, kad tyrimas tęsiamas, – Andrius švelniai prisėdo ant lovos krašto, ranka paliesdamas antklodę, tačiau neišgirdo jokio atsako. Išverkusi visas ašaras, Ingrida jau kelinta diena nekilo iš patalo. Ji gulėjo šalia tuščio lopšio, pati aklinai įsisupusi antklodėje ir nusigręžusi nuo viso pasaulio.

– Juk neįmanoma šitaip dingti be pėdsakų, – ištarė Andrius ir atsiduso, bejėgiškai panarindamas galvą.

Kurį laiką kambaryje buvo tylu. Tada jis pakilo ir įjungė žinias per televiziją. Netrukus ekrane pasirodė orus apylinkės inspektoriaus veidas. Nepakenčiamai ramia maniera jis tikino, jog imtasi visų reikalingų priemonių, vykdomos paieškos, apklausos, tyrimai…

Tie žodžiai Andriui nuskambėjo lyg aidas neseniai įvykusio pokalbio. Jis paėmė butelį iš baro lentynos, tada šliukštelėjo į stiklinę ir užsivertė vienu mauku. Paskui patraukė tiesiai iš kaklelio, bukai žvelgdamas į ekraną.

– Tame pačiame parke, – tęsė inspektorius, – prieš metus buvo rasti keli mažamečių kūnai. Tragedijos aplinkybes lyg šiol gaubia paslaptis...

Paklodė krustelėjo, Ingrida iš lėto atsigręžė, atmerkdama savo užgesusias akis. Iš fotografijų, parodytų reportaže, į ją žvelgė garbanotas berniūkštis dangiškomis akimis, putliažandis jo draugas ir trys šviesiaplaukės mergaitės vienodai styrančiomis kasytėmis.

– Jiems reikėjo tos, kurios siela tyra, – mirusiu balsu sušnabždėjo Ingrida.

Andrius puolė prie nubudusios iš letargo žmonos, bet tuo metu išsiveržęs nevilties riksmas nutrūko jos lūpose ir ji be sąmonės krito į patalus.


*  *  *


Tą savaitę ūmai atvėso. Parkų aikšteles ir alėjas užtvindė pageltusių ir jau krintančių lapų šlamėjimas. Juos nešė tolyn pernakt atsigęžęs šiaurys.