Parytys buvo atėjęs

“Tamsiausia valanda yra prieš švintant”
P. Coelho



– Emilyte, vaikeli, kodėl gi tu nemiegi? – mieliausiai nusišypsojusi tamsiaplaukei ir tamsiaakei mergytei, paklausė išvaizdi, stotinga guvernantė Sofija Vyšnevska.

– Aš noriu pamatyti jį, – žvelgdama tiesiai į akis jaunai auklei, atsakė mergaitė, vienintelė dvarininko Konstantino Vilrimo duktė ir paveldėtoja. – Noriu sulaukti kada ateis Parytys.

– Emilija Vilrimaite!

– Taip, taip, jis tikras, - susijaudinusi sušuko mergaitė, matydama, kad ja netiki, – man babytė Ublanyčia pasakojo.

– Emilija, būk gera…

– Tikrai, tikrai, ji man sakė, kad Parytys ateina prieš auštant, - nenustygo Emilija. - Jis pažadina iš miego ir žiūri tiesiai į akis, ir tas, kuris išlaiko žvilgsnį, gali prašyti, kad išpildytų vieną jo norą. Bet kokį norą!

– Brangute, juk tu žinai, jog tai tik kvailos pasakos, kurias seka seni, neišsilavinę žmonės, kaip tavo buvusi auklė, - kantriai šypsodama kalbėjo Sofija Vyšnevska. Ji žvelgė į save veidrodyje, stovinčiame kambario kampe. Ak, kokia ji vis dėlto grakšti ir geidulinga, kokia ji prašmatni ir ne mažiau ambicinga. “Antraip, šiuose namuose manęs nebūtų nė padujų”, galvojo jaunoji gražuolė, tarp pirštų sukdama elegantiškai krintančias šviesias garbanas.

– Bet tai tiesa, – tvirtai pasakė mažoji Emilija. – O žinote, ką jis padaro tiems, kas neišlaiko jo žvilgsnio?

Mergaitė išpūtė savo didžiulius juodus vyzdžius ir sušnabždėjo:

– Parytys išpjauna jiems akis ir pasiima sau, štai kodėl jis mato viską, netgi žmogaus sielą, ir jeigu ta siela nedora, tuomet saugokis - jis ateis tamsiausią valandą ir tau nebus jokio gailesčio!

– Na gerai, – kiek susierzinusi pratarė dailioji guvernantė. – Gali laukti, kol ateis tavo Parytys, tik prašau savo lovoje.

Dabar Sofijai Vyšnevskai magėjo kuo greičiau paguldyti pakyrėjusį vaiką, ir siūbuojant savo moteriškais apvalumais pakilti į Konstantino Vilrimo kabinetą viršutiniame dvaro aukšte. Ji dar kartą pažvelgė į veidrodį išeidama pro duris, tuomet metė skersą žvilgsnį į mergaitę ir, neslėpdama pašaipos, paklausė:

– Na ir kokį norą tu jam užminsi, jeigu išlaikysi tą baisųjį žvilgsnį?

– Kad mamytė pasveiktų, – išsyk atsakė mažoji Emilija, jau gulėdama lovoje ir šukuodama plaukus šviesiaplaukei lėlytei.

Sofija Vyšnevska staigiai atsigręžė į mergaitę.

– Tai neįmanoma!

– O aš pamėginsiu.

– Juk tu protinga mergaitė ir viską supranti, todėl pasakysiu tau aiškiai: jau greitai aš būsiu šių namų šeimininkė!

Bet mažoji Emilija tarytum neišgirdo. Jis baigė šukuoti Auksaplaukę, paglostė jos tankias garbanas ir pasodino šalia savęs. Ir tuomet lėlės vokai pakilo. Akių vietoje buvo tuščia, iš ten žiojėjo tik dvi juodos kiaurymės.

Sofija Vyšnevska pajuto, kaip šiurpsta jos oda po suknelės šilkais.

– Aš nebijau tavo išgalvotų baidyklių, – iškošė pro lygius baltus dantis. – Laimei, senės Ublanyčios čia daugiau niekada nebus. Kaip ir tavo pamišusios motinos!

Ji oriai apsisuko ir palikusi tvyroti brangių kvepalų šleifą, užtrenkė nepakenčiamas duris. 



Konstantinas Vilrimas iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo naująją savo dukters guvernantę. Graži ir aistringa panelė Sofija Vyšnevska atsirado jo namuose lygiai prieš metus, kuomet jis, palaužtas žmoną užklupusios negalios, buvo priverstas atsisakyti daugelio malonumų. Vargšelės sielą liga užklupo taip ūmai ir siaubingai, jog nebeliko kitos išeities, kaip atskirti ją nuo žmonių bei artimųjų.

Tačiau Sofija… Ji grąžino į niaurų dvarininko gyvenimą džiaugsmą ir laimę. Jie susitikinėjo jau bemaž pusmetį, ir jis vis dažniau užsimindavo apie galimas vedybas. Žinoma, išdidi jauna moteris pradžioje nesileido į jokias kalbas, minėdama reikalo delikatumą ir savo dviprasmišką padėtį, bet vis dėlto mielai priimdavo brangias dovanas, taip paakindama ir vėl atbundantį jo vyriškumą.

Kabineto durys trinktelėjo, jis pasisuko, ir Sofija, skleisdama kerintį aromatą, tuoj pat įkrito jam į glėbį.

– Kostai, brangusis, aš daugiau nebegaliu, - ji kalbėjo, tarytum dusdama, bet tuo pačiu ir atsakinėdama į jo bučinius. – Tavo duktė… Ji ir mane išves iš proto savo siaubingomis istorijomis.

– Na ką tu sakai, mano meile, mano deimante, – Konstantinas dabar juto tik dviejų susiliejusių kūnų aistrą. – Netrukus aš išsiųsiu Emiliją į mergaičių gimnaziją, ir mes būsime kartu, tik mudu, amžinai.

– Bet tos kraupios pasakos, mielasis…

– Žinau, brangioji, žinau, – jis kalbėjo garsiai šnopuodamas ir sagstydamas ankštai suveržtą moters korsetą. - Mūsų šeimos daktaras įsitikinęs, kad išsigalvotas Parytys, tėra atsakas į jos motiną ištikusią negandą.

– Ak, Konstantinai...

Sekančią akimirką jam aptemo protas. Jis matė apnuogintą Sofijos Vyšnevskos kūną ir juto jos šilumą glėbyje. Aidžius koridorius ir plonas namų sienas paveržė nuodėmingos meilės garsai. Mažoji Emilija, sėdėdama savo lovoje tylomis gėrė juos į save. Tuščiomis akimis ji žiūrėjo priešais, kol kambario tamsa suvirpėjo ir nužliaugė sienomis. Tuomet mergaitė sušnabždėjo kažin kokius pasikartojančius žodžius, įsistebeilydama į vaitojančias palubes savo didžiulėmis juodomis akimis...



Konstantiną Vilrimą pažadino šiltas ir švelnus pavasario rytas. Pasirąžęs, jis pašoko iš lovos ir staiga nudžiugo viską kuo aiškiausiai supratęs. Šiandien pat jis pasirašys sutikimą teisėtą savo žmoną perkelti iš vietinės ligoninės į psichiatrinę gydyklą sostinėje. Paskui jis pateiks dokumentus skyryboms, ir ves neprilygstamą Sofiją. O mažąją užsispyrėlę, savo bauginančių akių spindesiu taip primenančią nelaimingą motiną, išsiųs perauklėjimui į patį tolimiausią pensionatą. Gal net į užsienį. 

Jis nusistebėjo ir antrąsyk, tik dabar pataluose pasigedęs geidulingosios Sofijos Vyšnevskos. Apsitaisęs gimtadieniui jos išrinktu elegantišku palaidiniu, jis ryžtingai nusileido laiptais žemyn, tiesiai į savo dukters kambarį. 

– Aš ketinu… – Konstantinas Vilrimas užsikirto, vos apžvelgęs mergaitės miegamąjį. Sujaukto kambario prieblandoje jis išvydo kraupiai nutaškytas sienas. Viduryje pažliugusio kilimo, tamsioje baloje stovėjo mažoji Emilija. Priešais save ji laikė ištiestą delną, o jame gulėjo du nedideli balzgani rutuliukai. Sustiklėjusiais vyzdžiais jie žvelgė į raudoną aušrą už lango.

– Parytys buvo atėjęs, – pratarė mergaitė, ištiesdama priekin ir kitą ranką, kurioje gniaužė kruviną virtuvinį peilį. – Panelė Sofija neišlaikė jo žvilgsnio... Tėti, o kaip tu?