Jūreivis ir žvaigždė

Nuo neatmenamų laikų danguje įsižiebdavo žvaigždės. Kasnakt jos linksmai spindėjo ir šoko ratu aplink vieną mažą žvaigždelę. Bet tai buvo labai liūdna žvaigždelė, nes ji vienintelė švietė pačioje tamsiausioje dangaus vietoje. Todėl ji negalėjo šokti kartu, o kitos žvaigždės bijojo tamsos ir nedrįso eiti artyn. Užtai jos erzino mažąją atsiskyrėlę, sakydamos, kad ji nuobodi ir tingi, o dar tolimesnės žvaigždės vadino ją išdidžia ir pasipūtusia. Mažylei buvo labai skaudūs visi tie žodžiai. Kai dangų užtraukdavo debesys ir nieko nesimatydavo, ji tyliai verkdavo tamsoje.

O ant kranto gyveno senas žvejys. Kiekvienais metais, vos ledai nuslinkdavo jūron ir šaltos bangos imdavo tykšti į uolėtus krantus, jis sėsdavo į savo smalinę valtelę, išskleisdavo vienintelę burę ir išplaukdavo gaudyt žuvies.

Ir štai vieną kartą senasis jūrininkas pateko į audrą. Bangos nunešė jį toli į atvirą jūrą. Žvejys ilgai kovėsi su didžiulėmis, baisiomis bangomis, grasinančiomis praryti jį ir jo mažą valtelę. Tik juodai nakčiai užslinkus, audra ėmė rimti, ir jis atsidūrė vidury tamsaus ir begalinio vandenyno. Jūreivis nežinojo kur plaukti, tad atsigulė valties dugne ir žiūrėjo į dangų. Kai debesys pagaliau išsisklaidė, jis apsidžiaugė pamatęs mirgančias naktinio dangaus švieseles. Ilgai taip gulėjo, stebėdamas mažą atsiskyrėlę, kol suprato, kad visos kitos žvaigždės sukasi aplink ją. Dabar jūreiviui atrodė, kad ji spindi būtent jam.

Vos tik ėmė pūsti lengvas vėjas, jis pakėlė valtelės burę ir nusprendė plaukti ten, kur jautėsi kviečiamas. Netrukus pasigirdo žuvėdros klyksmas, tolumoje jūreivis išvydo mirgančią laužo švieselę. Taip jis pasiekė krantą ir papsakojo visiems sutiktiems žvejams apie mažą, bet ryškią žvaigždelę naktiniame danguje. 

Nuo to laiko, ji padeda pasiklydusiems jūreiviams sugrįžti namo. Žmonės ją vadina Kelrode Žvaigžde.