Nuplėšk kelis šimtmečius nuo Diego megztuko

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

Subiuro oras, su perteklium prognozių galinėjasi gamta. Diegas – tas senas bambeklis, ta sardinė, nuskaidrėjusia viena akimi. Šiandien jis skelbia naują ereziją (eroziją):

– Mes paliekame įbrėžimus vienas kito išklotinėje!

Tada susiduriame grynai kaktomušom – Diegas ir aš Serpentinas. Paprastai sutiktajam paspaudžiu ranką, paprastai lyg elektros jungtuką, įjungiant šviesą. Žinau – kiekvienas rankos paspaudimas man atneša pelną. O su metais aš darausi vis godesniu.

Diegas man ištiesia panašios anatomijos galūnę: su pirštais, nusmailintais nagais ir nesutrintom pūslėmis. Delno žemėlapyje kauburiai su daubom paversti lygumom lygiai alsuoja. O tikroji ranka paslėpta po rūbų klostėmis.

Aš Serpentinas, kuriam visi namie be abejonės! Šiaip ne taip valdausi, kad  nenuplėščiau kelis šimtmečius nuo Diego megztuko. Jei galėčiau pamatyti jo plaštaką, galbūt paaiškėtų, kad jis ne žmogus. Gal dygliažuvė? Iš dyko buvimo pjaunanti burės stiebą. Gal sirena, kuri pučia orą į guminį plaustą, o supliūkšta krūtinė ir lūpos?

Čiumpu pirmą po ranka pasitaikiusią sulankstomą kėdutę ir stalą. Mano maršrutas tiesus it liniuotė – į turgavietę. Skėtis yra privalomas atributas čia, bet neturiu. Keistai dvejinasi storos moterys, tuntas įkaitusių automobilių aikštėje ir vazonai plaukiantys link gėlių. Aš Serpentinas  maskuotės dėka esu pripažintas savu prekiautoju tarpe savų.

– Kam nektarinų po eurą? Kam?

Aš Serpentinas, kuriam visi namie be abejonės! Laukiu tinkamos progos atskleisti tą pabaisą Diegą. Pinigus, aišku, jis skaičiuoja tikrąja ranka.

O pešiočiau balandas daržo lysvėje, o devynios uncijos saulės kaitros nuslinko pro šalį nuo mano galvos! Diego ranka priminė vėžio žnyplę, kuri kelis kartus sukarpė orą ir vikriu mostu perkirto nektariną:

– Matai, neprinokęs, – nusikvatojo demonišku juoku. – Tau pavyks! Apsimesk turgaus boba, apsimesk!