varnaKūrinys publikuotas dirbtuvėse >>
Aplenkti laiką, nejuntant jo tėkmės
frazė iš kūrinio
„r o d a k i n o s nektarinai” (aut. karantinas)
– Ačiū… Prižadu daugiau nesibrauti į jūsų erdvę, nors ir skrendam tuo pačiu lėktuvu, – Vidutinio amžiaus vyriškis užverčia knygą, spragteli į spaustuvės dažais kvepiantį viršelį ir užkiša ją už priekinės sėdynės atlošo. Dešinė jo ausis raudona.
– Gerai, – Moteris įsideda rašiklį į rankinę ir apsikabina kelius, norėdama paslėpti drebančias kojas.
– Gerai? Ir viskas? Bet jums juk buvo malonu pasirašyti...
– Nebetęskim, jeigu jūs nieko prieš…
– Tai, kad mano vieta šalia – neatsitiktinumas, aš netikiu atsitiktinumais! – Pietietiško temperamento vyriškis pasimuisto kėdėje ir kalbina toliau, paneigdamas ką tik duotą pasižadėjimą.
– Atsiprašau? – Ji nusisuka, nes vyriškio balsas kuo toliau, tuo labiau ją trikdo. Vaikštinėdama svetimos šalies paplūdimiais ir lipdama į kalnus, ji negalėjo atsikratyti jausmo, kad čia kurį laiką gyveno, kad savo tapatybę turėtų sieti su šios turtingos praeitimi šalies istorija, kurioje atliko kažkokį vaidmenį – greičiausiai užrašytą vienoje tragedijų dievo Dionizo garbei vykusiam dramaturgų konkursui. Jei pasirodymas ir buvo apmėtytas supuvusiais pomidorais, tai ne tiek svarbu, kaip išsiaiškinti koks tas vaidmuo…
– Aš vietinis, garantuoju – būčiau galėjęs jums daug ką parodyti…
– Ačiū, mano galvoje ir taip netelpa įspūdžiai, nepykite, bet gal galėtume patylėti, – Dar stovint prie bilietų registracijos, ji juto gręžiantį nugarą žvilgsnį, o dabar šis kažkur labai matytas tipas atsirado šalia lyg priekaištas, kad ji ne viską atliko kelionės metu, kalbina ir kalbina, kai visai ne laikas plepėt kylant lėktuvui, nes dreba visas kūnas ir trūksta oro – prakeikta aviafobia…
Virpančiomis rankomis pasitikrinusi, ar gerai prisisegė diržą, moteris dar kartą nežymiai dirsteli vyriškio pusėn. Apšepę melsvi jo žandikauliai girgžteli lyg durų užraktas. Durų, pro kurias tik įeinama be išėjimo atgal... Nerimas ūmai didėja, augdamas skuzdėlyno kupra, kuri čia pat byra tūkstančiais išsilakstančių jos nugara skruzdžių. Ji stipriai sukanda dantis ir užsimerkia. Tuo tarpu rankos nervingai naršo po mažą, bet labai talpią ant kelių gulinčią rankinę, kurioje ne mažiau dvidešimt skyrelių ir kai ko nors reikia, lyg tyčia viskas dingsta. Pagaliau pirštai užčiuopia kramtomą gumą, saldainį, du kvadratinius, greičiausiai arbatos, pakelius, vieną po kito keturis plastikinius rašiklius, duriantį pieštuką ir, prastumdę servetėlių bei įvairių priklydusių čekių užtvaras, randa mielą vėsų metalinį parkerį. Jis guli čia pat, rankinės ant jos kelių dugne, bet kas iš to, jei bloknotas toli – lagaminėlyje, užkeltame į bagažinės skyrių virš galvos...
– Aš vietinis, garantuoju – būčiau galėjęs… – Paskutinė vyriškio frazė vis dar skamba jos galvoje, apsigyvena kažkurioje neuronų kolonijoje, užvaldo lyg netikėtas plepus svečias, okupavęs visą laiką, visą ją…
Rd (nuo šiol taip ją vadinsime) prisiverčia atsisukti. Jų žvilgsniai susitinka. Nuožmus, trinantis nedidelę juos skiriančią erdvę jo ir išgąsčio prisipildantis jos.
Lėktuvas iš Rodo kyla į devynių kilometrų aukštį. Traukdama iš atminties milžinišku greičiu įsibėgėjančių vaizdų nuotrupas, galinčias padėti identifikuoti šalia sėdintį tipą, Rd staiga pajunta visu organizmu kylantį pastarųjų savo gyvenimo metų sąvartyną ir, kad atlošo kišenėje vypsantis popierinis maišelis nepadės. Atsisegusi nuo kėdės, prisilaikydama kitų kėdžių atlošų, ji eina į lėktuvo priekį, kur du uniformuoti skrydžių palydovai valgo sumuštinius ir geria kavą. Rd atbula ranka nusivalo rasojančią kaktą, pajunta kaip skruzdėliukai užgula jos ausis, tvenkiasi kaklo duobutėje… Ji apčiuopia metalinių durų rankeną, bando atidaryti tas duris ir… Pabunda ant grindų, jusdama kaip kelios skruzdžių kolonos ima manifestuoti už judėjimo laisvę ant prisispaudusios prie grindų nugaros. Ar tai vyksta su ja ir dabar?.. Pojūčius grąžina į veidą tvoskiantis iš stiuardo burnos salamio ir kavos kvapų mišinys.
– Atsigavo, atsigavo, paduok vandens!.. – Mėlynas uniformos šešėlis kybo tiesiai virš galvos. Stiuardas pasilenkęs tiek, kad matytų jos vyzdžius.
Šešėlių virš galvos daugėja. Jie sklaidosi, jungiasi, slėgdami lyg besileidžiančio lifto dugnas įstrigusį tarp ūžiančių mechanizmų kūną. Temdo regėjimo lauką, virsta apibrauktomis raudonu žymekliu galvomis kaip skelbimai laikraščiuose, kuriuos Rd vieną po kito atmetinėjo, ieškodama konsultuojančio, stresą patyrusius asmenis, psichologo. Penkerių metų laikas susitvenkė į akimirką, kuri reali, veikia pojūčius, o tuo pačiu tokia netikra, nes Rd mato save lyg iš šalies, gulinčią ant nepatogios sofos ir šimtąjį kartą žiūrinčią dokumentinę kino kroniką. Netrukus galvos, šešėliai, rutuliai, įkyrus raudonų saulių pro apvalius lėktuvo langus žybčiojimas, tirštų matinių debesų laminato lakštai lyg besiplaikstantys popieriaus lapai, su kampuose apvaliai apvestais puslapių skaičiais virsta bauginančiais kino kadrais. Tarsi į piloto kabiną pro ją stumdydamiesi brautųsi sužvėrėję keleiviai, o ji turėtų tuoj pat iššokti iš lėktuvo be parašiuto.
Vaizduotė bando surinkti visumą, kol kažkieno ranka pakelia Rd galvą, kita glaudžia plastikinio puodelio kraštą prie lūpų… Pasipila vanduo – į burną, ant marškinėlių, teka kaklu… Nubraukdama lyg vorus ją liečiančias rankas, Rd atsisėda ir žvelgia į mirguliuojančią juostą, nusidriekusią išilgai lėktuvo.
– Kas tai?.. – Rd markstosi, norėdama suprasti ar tai, ką mato – tikra, ar tik fantazijos žaismas, kol salamis ir sintetinė kava vėl įsiskverbia į jos pojūčių lauką.
– Jūs nualpote, kaip dabar jaučiatės? Galite atsistoti?.. – Stiuardas atmeta plaukus, jo užuojauta profesionali.
Tebežiūrėdama į juostą, Rd ima atskirti vaizdus, stabdančius jos kvėpavimą: nuo kalno šlaito virstantis automobilis, ugnies stulpas, susivijusios aplink kojas ir rankas ašutinės virvės, keistas materialus spengimas, banguojantis raudonomis, mėlynomis ir baltomis, primenančiomis kardiogramas kreivėmis. Šiam psichodeliniam graffiti besisklaidant, ją apakina ryškus šviesos blyksnis – suvokimas, kad vykti čia nereikėjo. Juk taip ir sakė psichologui, bet pakluso jo valiai – „reikia”, nes argumentai buvo neginčijami: veiksmingiausias būdas nugalėti baimę – grįžti ten, kur tai nutiko, atsukti laiką ir pamatyti viską kitomis akimis.
Psichologo kabinete Rd visada jausdavosi saugi, gal kad jo veidas priminė tėvą, o gal dėl to, kad neturėjo kam daugiau išsipasakoti. Jis visada klausėsi pakreipęs galvą, o kai Rd baigdavo, suimdavo jos rankas į savo saują ir tylėdamas žiūrėdavo į akis. Kelerius metus po to, kai tai nutiko, ji gyveno lyg mankurtė, nesuvokianti savo tapatybės ir net nebandydama išsivaduot iš savo smegenų celės vakuumo. Kiekvieną dieną juto nematomų išorinių jėgų spaudimą ir skausmą, ir kaskart iš to skausmo ją „vaduodavo” kitas, dar didesnis – giljotinos šypsnys, galandamo metalo garsu blyksteldamas – viską užbaigti galima tuoj pat… Eidama tiltais, Rd stodavo pusiaukelėj ir įsivaizduodavo, kaip krenta į juodo vandens sūkurį. Žvelgdama į bet kurį šviestuvą, mintyse kabindavo visais žinomais mazgais surištas kilpas… Buvo skaičiusi apie gyvenimo bambagyslės nukirpimą ir beprasmes pastangas dingti nuo savęs, bet Rd minčių klipatos buvo tiek nuasmenintos ir sudaužytos, kad jei ir bandytų tūkstančiais nugarų atremti griūvančią sąmonės likučių tvorą, jos nenulaikytų. Išsiveržusi chaosu nežinomybė ir neviltis tvenkėsi į begalinę naktį, tykojusią ten, toli nuo namų, išvykus su dviem paaugliais vaikais į Penelopės ilgesio jūroje skęstančių Dedalo sparnų šalį, į egzotiškais pasakojimais apipintą kalnų trobelę, kad pabustų rytais po platano dangum, dirbtų, ištekėtų už mylinčio, būtų mylima – gautų tai, ko nerado gimtinėje. Pagaliau prisiminimų balionas sprogo, išsiveržė nuolatine ausų būgnelių perkusija, nepakeliamu spengimu ir žudančia persekiojimo manija, tad psichologas buvo vienintelis Rd gelbėjimosi ratas, kurį jai mestelėjo likimas.
– Viskas jau praeity, laikas – tavo sąjungininkas. Baisiausius prisiminimus dabar mes padegsime kaip sauso šieno kaugę. Ji tau už nugaros, labai toli, nebijok. Tu pasiruošusi? – Psichologo balsas ramino ir žadino viltį, kad nuo šios dienos gyvenimas atsisuks į ją.
– Jie neturėjo žūti per mane! Tai aš kalta, kad ten nusitrenkiau, aš kalta!
– Tu nekalta, įsidėmėk tai, tu pati – auka. Dabar užsimerk.
Hipnozės metu Rd grįždavo pas savo vaikus, girdėjo jų balsus, priekaištus, kodėl ištekėjo už „to sadisto”, kodėl jie privalo būti čia, kur nėra jokių žadėtų ezopiškų pasakų, jokių jasonų, kviečiančių plaukti į jūras ir grįžti su aukso vilna, daugybę „kodėl” ir savo dygų it jūros ežys atsakymą: „Patylėkit, jūs abu dar nepilnamečiai”. Po to sekdavo pagreitinto veiksmo filmas: žemyn nuo kalno lekia nevaldomas automobilis, kuriame tik penkiolikmetis Rd sūnus ir trylikametė dukrelė, automobilis verčiasi, krenta ir viską praryja virš jūros besileidžiantis, liepsnas spjaudantis monstras…
– Tu neįrodysi, kad aš sugadinau stabdžius! Klaupkis ir atlik savo pareigą!
Durų trinktelėjimas ir trumpas užrakto dūris, mėlynas besileidžiantis siena šešėlis, girgždantys, seni durų vyriai – jo žandikauliai... Prievartos aktas jos vaikų žūties dieną, dvi savaitės įkalinimo surištomis lyg prieš pjovimą avies kojomis, baimė ir kankinimai vyro, kuriuo buvo patikėjusi… Kada tai buvo? Ar dar tebevyksta?
Tuomet Rd pavyko pabėgti. Ji neturėjo nė menkiausio noro keršyti, skųstis policijai, nes netikėjo, kad kas nors padėtų susirinkt skutais virtusią tapatybę ir išdraskytas emocijas į vieną indą… Nulines emocijas į sulaužytą, jai nebepriklausantį kūną. Nebetikėjo niekuo ir laikas nustojo tekėti. Dabartis išdavikiškai tiksėjo lyg bomba, kuri renkasi laiką – kada sprogti. Ir tik moteris, radusi ją besislapstančią atokioje fermoje, primygtinai jai kartojusi – „Tu turi ateitį, aplenk tai, kas vyksta dabar, pasivyk save…”, – tapo jos gelbėtoja ir drauge visam likusiam gyvenimui. Gyvenimui, kurio Rd nebenorėjo.
Aplenkti laiką, nejuntant jo tėkmės… Tėkmės, kuri klaidina, kai plauki ten, kur tavęs nelaukia… Aplenkti laiko tėkmę, kuri traukia ir vilioja sirenų balsais, o galų gale sudrasko. Kad nespėtum atpažinti savęs dugne su nukirstais pelekais ir degančiomis koralų akimis, įsuktomis iškamšų dirbtuvėje…
O jeigu viskas atvirkščiai?.. Jei laikas bando tave aplenkti ir apsaugoti, paduodamas irklą ir tinklą? Kad galėtum tuo irklu užtvoti sau, užmigusiam po kažkieno žemėj augančiu platanu ir sėstum į valtį. Kad tinklu ištrauktum jūros ežį, stringantį gerklėje, mestum jį kaip akmenį kitapus visų išmatavimų ar bent pro langą…
Mintys apie laiką ją tebevaldo. Sutramdžiusi aviafobiją, ji jaučiasi puikiai. Nepažįstamasis vėl varto tą pačią, vis dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, ant atlenkto priešais jį stalelio pūpso plastikinis kavos puodelis, šalia guli atkąstas sumuštinis su salamiu. Ji žino, kad mėlynžandis pakeleivis – ne jis, kaip ir Rd – tik išgalvota būtybė.
– Kavos? – Stiuardas įjungia balto vežimaičio stabdį, atsiremia alkūne į atlenktą jos kėdės atlošą, apakina šypsena, sulaukęs moters linktelėjimo, atmeta plaukus ir, beveik įmerkdamas juos į kavą, paduoda plastikinį puodelį.
Raudonai nudažiusi debesis saulė vartosi ant lėktuvo sparnų, lenda į primerktas moters akis, apykaklę, rinkdama užsižiopsojusius skruzdėliukus. Atsiprašiusi pakeleivio, ji pasiekia savo lagaminėlį ir išsiima bloknotą. Visą likusį kelionės laiką rašo. Įgudusia ranka versdama puslapius atgal, randa tą, kurio kampe raudonai apibrauktas skaičius. Melsvi apšepę pakeleivio žandikauliai nebegirkši, o dešinė ausis dabar balta it porcelianas. Kas per tipas… Mintyse stuktelėjusi pakeleiviui į mėlyną žandą, ji ištempia lyg gumą jo ausį ir paleidžia. Pliaukšt. Ausis byra į besileidžiančius už lango saulės zuikučius. Kelios skruzdės, likusios ant jos kaklo, nusikvatoja. Lyg norėdama joms įsiteikti, vis dar nerimstanti vaizduotė sumažina pakeleivį, supakuoja jį į popierinį maišelį, tebevypsantį be darbo kėdės atlošo kišenėje ir išgrūda pro langą, lydėdama žvilgsniu, kol šis žmegteli it akmuo į perregimą jūros ciferblatą, sukeldamas aplink save tolygiai didėjančius vandens ratilus. Akmuo, parvežtas iš svetimos žemės, sukėlęs valandas, savaites ir metus ryjančius ratilus...
– Kai kitą kartą būsite Rode, iškart pas mane! – Nepažįstamasis įbruka jai į delną vizitinę kortelę.
– Ačiū, kitą kartą gal turėsiu daugiau laiko, – Ji nusišypso.
Pasigirdus monotoniškai stiuardo komandai „Prašome prisisegti diržus”, moters vaizduotė ramiai nutupdo lėktuvą į vis didėjantį vakaro peizažą. Valiūkiškai tarp jos pirštų besisukiojantis vėsus metalinis parkeris nusitaiko į bloknoto paraštes ir brūkšteli: „aplenkti laiką”, o po kelių sekundžių šalia padeda pliusą ir prirašo: „nejuntant jo tėkmės”.
