r o d a k i n o s nektarinai

Kūrinys publikuotas dirbtuvėse >>

šiandien birželio dvylikta
šiandien vardų diena tokioms
įsidėmėtinoms asmenybėms
kaip dovė kristinas ir kristė
bet aš noriu su tavimi pakalbėti
labiau apie vaisius nei apie vardus
juos jei galite patikėti
žmonės irgi gauna neveltui

rodakinos išrankumas toks kad net akina
sutinku vardas slaviškai kekšiškas
jei pabandytum išsiversti atrastum
kažką artima jos prigimčiai
pažvelgęs į ją pačią atrastum
asmenybę ne blankesnę
nei anksčiau paminėtosios

žieminiai kailiniai dėvimi ir vasarą
dėl ko visada norisi pažiūrėt po jais

ne visiems ji leidžiasi kartais tik tiems
kieno galva pakrypusi į dešinę

nesupykite atstumtieji nesipiktinkit
priartintieji rodakina jums nepriklauso
dar nuo tada kai visa ką ji laikė persikais
virto nektarinais
tai mutacija tai metamorfozė

meta yra tai ko rodakina turi daug
jei turėti reiškia laikyti rankose tada ne
katė letena prispaudusi pelę ne ji

katė virsta rodakina tik tada kada
ją paleidžia kada šis menkesnis už katę
gyvūnas dėkingomis akimis atsisuka
kad pažvelgtų į ją pačią ir ar dideli jos nagai
ar aštrūs maži dantys

štai tada pasirodo rodakina žaidžianti
aistringai arba susimąsčiusi arba bejausmė
kaip atšaldyto pieno butelis
kaip obuolys iš vėsaus rūsio

rodakina nėra tai ką jūs skaitote prastose
rašliavose išsižergėlė su ūsuoto idioto galva
lyžčiojančia ją ne tai ne rodakina
nors galėtų būti ir ja jei turėt omenyje
rentgenologą su kuriuo ji atvyko
į daktaro aiskaudos gimtinę

nežinau kas čia simbolis kas nektarinas
tačiau vos palikusi aerouostą
rodakina atsidūrė gerai žinai
prie kokio paminklo

ne rodakinai nieko neskauda ji tik nori
prisiminti vaikystę
o galbūt neprisiminti užmiršti
kai jos tėvas sodindavęs ją prie pianino
nuplėšdavo nuo jos drabužius tardamas

grok kale

ir rodakina imdavo groti
kelių darbininkams vyno baro lankytojams
vienam stomatologui vienai teatro artistei
vienintelei kuri kartais rodakiną vaišindavo

vaisiais
kartais tai būdavo mandarinai o kartais
jei neklystu persikai arba nektarinai
reikėdavo spėti suvalgyti bent vieną
kol tėvas iš žiūrovų surinkinėja pinigus

rodakina suleidžia dantis po oda
pasirodo minkštimas šiek tiek sulčių
ir greitai iš to vaisiaus jau nieko nelieka
reikėdavę spėt aplenkti laiką
nejuntant jo tėkmės tik skonį

stovėdama prie paminklo ji pati neatsimena
kam patrynė nosį daktarui katės vaikui
ar jį laikančiai mergaitei

trindama ji juto nektarino skonį
ir net dar daugiau

ji pajuto pačius jo syvus nektarą ir kvapą 
spirituoto vyno sklindančio nuo vyno rūsio
lankytojų iš pat jų pačių išlindusį 
per prasižiojusias burnas  

rodakina dar nežinojo ką veiks vilniuje
bet čia jai patiko