Rašyk
Eilės (77847)
Fantastika (2279)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 23 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Vaikų vagilės maišas

2006-11-30
Vaikų vagilės maišas

Tą dieną, kai dideliausiame drobiniame maiše nešiausi stirtą vaikiškų knygų, manimi – mano pačios kieme! – gąsdino vaiką. Juk žinot drausminimo būdą, seną kaip pats pasaulis:

– Nenueik per toli, teta su maišu. Pavogs!

O juk vagiame!

Tikrai vagiame vaikus. Kiekvienas, kas bent kiek prisidėjęs prie vaikų kultūros. Vagiame iš nykaus ir šiurkštaus pasaulio, kuriame sarmata jausti. Sarmata liūdėti ir skaniai juoktis, sarmata klysti, sarmata stengtis suvokti ir žinoti.

Pradėdama vaikų ir jaunimo knygų apžvalgas, noriu perspėti: tie, kurie šmeižia vaikus ir paauglius (neva niekas nieko jau nebeskaito ir niekada nebeskaitys), man yra neįdomūs. Kalbėsiuos ne su jais. Dabarties vaikai – kaip dabarties suaugę. Kas skaito, kas ne.

Svarbu, kad būtų knygų. Ir bibliotekose, ir knygynuose – yra. Ne vaikai kalti, jei knygų pristinga namuose.

Vaikai ir paaugliai ne tik skaito. Jie rašo. Ir leidžia knygas. Teklė Kavtaradzė romaną „Nespalvota“ (leidykla „Tyto alba“) parašė būdama penkiolikmetė. Tame romane daug kalba apie skaitymą. Jei suaugęs rašytojas imtų pasakoti apie tris septyniolikmečius, susitinkančius vis kitame mieste tam, kad pasikeistų knygomis (apdovanotų vieni kitus labiausiai patikusiomis), greičiausiai sakytume: saldina senis pasaulį. Teklė savąją kartą, be abejo, pažįsta geriau. Jos sukurtas pasaulis anaiptol nesaldus, tik labai ašaringas. „Atleiskite, kad turite tūkstantąjį kartą klausytis apie mano ašaras. Tikrai atsiprašau“, – sako mums romano naratorė keturiolikmetė Severija 60-ame knygos puslapyje. Ir verkia su kitais veikėjais toliau – dar 136 puslapius. Jei išgręžtume, ta šauni knyga būtų dar šaunesnė. Žodžio kvepėjimo ir virpėjimo, kurį ketvirtajame viršelyje žada Elvyra Kučinskaitė, gal ir nepajutau... Gal visai apie jį nebūčiau mąsčiusi, jei ne jautrus geranoriškos Elvyros pristatymas... Bet į raiškius charakterius neatkreipti dėmesio neįmanoma. Teta Monika ir jos mylimasis Robertas – šit personažai, kurie liudija jaunos rašytojos talentą.

Keista, kad Lietuvos jauni (o ir vyresni, ir visai solidūs) rašytojai bijo imtis to, ką vaikai ir paaugliai labai mėgsta skaityti. Tartum ir nėra Lietuvoje nei savos fantas, nei fantastikos – beveik nėra. O kai pasirodo – nenorime jos pastebėti. Pamenu tuos laikus, kai vienam ar kitam savaitraščiui rašiau knygų apžvalgas. Fantastiką turėjau per vyresnybės barikadas stumte stumti – ir verstinę, ir savą. Nesu fantastikos gerbėja (manoji „yda“ – detektyvai). Net draugų, leidžiančių, rašančių, skleidžiančių fantastiką, neturiu. Jokios korupcijos! Jei palaikau fantastus, tai labiausiai todėl, kad man dar artima paauglystės būsena: noriu lyginti svietą. Tegu kalba kas nori, kas gali – savais balsais. „Eridano“ leistuose tautiniuose almanachuose esu užtikusi patrauklių, mįslingų tekstų. Net elegantiškų... Lietuvos fantastų padėtis verta fantasto plunksnos: jie gyvena įdomų, sodrų ir... labai uždarą, paslaptingą gyvenimą. Užburtas ratas!

To rato narys Justinas Žilinskas knygoje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“ („Tyto alba“) lakina skaitytoją po girias ir pilis. Man kiek liūdna, kad kol kas nesutikau nė vieno paauglio, su kuriuo apie Gugį galėčiau kalbėtis (bet rasiu, būtinai rasiu...). Suaugusieji, kuriais kliaunuosi, pasiskirstę į dvi dalis: entuziastus ir abejojančius. Gražia ir sklandžia kalba neabejoja niekas.

Knygius Justinas Žilinskas pabaigos žodyje, kreipdamasis į skaitytojus, kilniai mini visus Lietuvos fantas kūrėjus. Neilgame sąraše – ir Daiva Vaitkevičiūtė, jos ciklas apie Marių Pietarį. Norit – tikėkite, norit – ne: rašydama fantasy, ši rašytoja yra visai kitokia, nei kurdama meilės romanus. Neatpažįstama! Kita Vaitkevičiūtė... Nedaug stigo, kad už Marių Pietarį prieš porą metų jai būtų skirta garbi vaikų literatūros debiutantės premija. Kodėl negavo? Pernelyg stipri Hario Poterio įtaka. Jei tik būtų drįsusi keliauti savais, nepramintais takais...

Visa širdimi palaikiau praėjusių metų debiutantą (gavusį premiją) Gendrutį Morkūną ir jo „Vasarą su Katšuniu“. Suglumau sužinojusi, kad premiją už iliustracijas gavo ir knygos dailininkas Valentinas Ajauskas. Mėgstu jo stilių ir braižą, bet... Katšunis? Nejau tai katšunis???

Vaikų literatūra man yra literatūra. Ir tiek... Nuo knygų suaugusiems vaikiškos pirmiausia skiriasi tuo, kad jas dera kitaip – viliojamai – pateikti. Ne rašytojas, o dailininkas yra tas žmogus, kuris priverčia dar neskaitantį ar jau skaitantį (bet vangiai...) vaiką tiesti į knygą ranką.

Ar manajame maiše yra pavyzdys?

Taip. „Šekspyras. Jo kūryba ir pasaulis“ (leidykla „Gimtasis žodis“, vertė Elena Kuosaitė-Jašinskienė). Rašytojo Michaelio Roseno ir dailininko Roberto Ingpeno pavardės ir viršelyje, ir priešlapiuose pateiktos greta – ne viena po kitos, o viena šalia kitos. Taip ir turi būti. Nes knygoje norisi apsigyventi – tekste ir iliustracijose. Tas Šekspyras – ilgam.

Pasimėgaudama iš maišo traukiu savo knygą favoritę: Ulfo Nilsono „Blogio jėga. Nuotykių projektas“ (leidykla „Gimtasis žodis“, iš švedų kalbos vertė Elena Kosaitė). Švedų vaikų ir paauglių literatūra jau senokai garsėja pasaulyje: dėmesingesnių socialiniams rūpesčiams nerasi... Būna, kad literatūrinis meistriškumas paliekamas nuošaly. Socialinei bėdai – ir užsakymas socialinis. Jei šalį sukrečia įvykis, samdomas kad ir žurnalistas. Gal jo knyga nebus ilgaamžė, bet pataikys į taikinį.

„Blogio jėga“ – drįstu spėti – per vienerius metus nepasens. Man labai simpatiškas paauglys Martinas, priverstas dalyvauti socų projekte – naiviame, keistame, baugiame. Tas paauglys laiko save rašytoju, tik kad socai jo norus slopina. Jiems gana Martino mamos, įsitikinusios: ji – aktorė. Vaidybos meistriškumas pasireiškia vien smuklėse. Nėr geresnio meistro ir jautresnio slaugo... už Martiną, kai reikia mamą pravimdyti. Tik kad tie socai trukdo ir trukdo...

Gal ir tikrai daugybė vaikų pasaulyje įsivaizduoja, kad jau yra – bus – rašytojai. Kiek pažįstate vaikų, svajojančių dirbti leidykloje? Kadaise vienas padubysio pirmokas, dar nemokantis skaityti, dovanų gavo knygą... Norėjo tapti daktaru. Tapo leidėju. Mylimą savo vaikystės knygą, savo pirmąją, drįso išleisti tik šiemet. Tai – Boriso Aprilovo „Lapiuko nuotykiai“ („Gimtasis žodis“, iš rusų kalbos vertė Henrikas Algis Čigriejus). Pamenu tą knygą ir aš. Labiausiai – filosofą asilą. Dar – varliuką, svajojusį įšokti į mėnulį. Bulgaras Aprilovas man, suaugusiai, kiek primena Touvės Janson rašymus. Tekste slypi keli klodai. Nė kiek nepasenusiame tekste.

Kaip gaila, kad man tos knygos buvo gaila: pagailėjau ištraukti ją iš maišo ir padovanoti mamai, bauginusiai manimi vos pramokusį žingsniuoti vaiką; net neįžiūrėjau – dukrą ar sūnų. Kaip gaila, kad ir kitos knygos buvo ne menkiau gaila. O tiktų mažam vaikui... Astos Kisielienės „Kas ras pupą“ („Tyto alba“), skirta pradedantiems. Gal dvimečiams, gal penkiamečiams, gal... Gal ir tam, kuris turi sunkią negalią – niekaip neišmoksta skaityti. Visi žodžiai – vieno ar dviejų skiemenų. Sakiniai trumputėliai. Šriftas – kuo didžiausias ir aiškiausias. Paveikslėliai spalvingi ir suvokiami (dailininkė Rūta Baltakienė). Gal kiek per spalvingi, gal per tiršti, bet... Spręsti ne man. Spręs beraščiai – duokdie jiems sulaukti kuo daugiau knygų.

Kad jau pradėjau apžvalgą nuo savo kiemo istorijų, tai jomis ir baigsiu.

Nuo anksčiausio ryto iki vėlyvo vakaro po mano kiemą ir artimiausias gatves vaikštinėja Ji. Sunerimusi. Tartum ko laukianti, besidairanti. Mąstanti... Dauno ligos apimta mergaitė yra mano kiemo švytuoklė. Talismanas. Visada viena. Pati sau. Per liūtį. Šlapdribą. Neprausta. Atsitiktinėmis – pigiausiomis, bet kokiomis – drapanomis aprengta. Nemylima.

Nemanau, kad jai kas būtų rodęs Astos Kisielienės skaitymo pradžiamokslį. Spėju, kad jos tėvai neskaitė ir neskaitys Petterio Lidbecko ir Lisen Adbage knygos „Viena princesės Viktorijos gyvenimo diena“ („Gimtasis žodis“, iš švedų kalbos vertė Mantas Karvelis) . Apie mergaitę, kuri yra kiek kitokia, ir todėl jos šeima ją be galo myli. Ji – princesė. Kai kuriems dalykams jai reikia daugiau laiko. Batams užsirišti ir panašiai. Per futbolą ji smagiai muša įvartį į savo vartus – koks skirtumas, kurioje pusėje kamuolys?

Ir tikrai – koks?



Gintarė Adomaitytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą