Rašyk
Eilės (77847)
Fantastika (2279)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Stabdykite laimės kamuolį! Uždusins!

2006-12-26
Mano Didysis Kūrinys bus pasakų knyga. Ji bus stora. Gali būti, kad bus serija knygų, tik svarbu, kad užeitų įkvėpimas. Joje bus rašoma apie drakonus, vaiduoklius, princus, elfes, gerąsias ir piktąsias raganas, burtininkus, indėnus, nykštukus, milžinus. Bus gausybė vaizdingų aprašymų, akmenys, medžiai ir kiti negyvi daiktai prabils. Netruks gėrio ir blogio kovų. Bus stebuklingų daiktų. Bus pamokomų pasakų, istorijų, legendų. Aš manau, ji patiks gausybei vaikų!

                                                                                                          Miglė Žagūnytė


Miglė ketvirtokė. Ji mokosi Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje. Pasakojimą apie Didįjį Kūrinį rašė visa klasė. Taip baigėsi choreografo Mariaus Kraptavičiaus ir šių eilučių autorės projekto „Šokis ir pasaka“ pirmoji dalis.

Apie keturis projekto rytmečius ir ketvirtokų Didžiuosius Kūrinius kada nors papasakosiu daugiau. Būtinai... Leiskite atsipeikėti. Nuo ketvirtokų atidumo esame kiek apsvaigę. Baugu nusaldinti... Kol kas skubu paskelbti gerą naujieną: vienoje klasėje – net trys mergaitės, jau dabar įsivaizduojančios, kokia bus jų sukurta knyga.

Galėčiau tarti ir kitaip. Gal Miglės rašinys – receptas suaugusiems rašytojams, savotiška atmintinė? Tai jau ne... Receptai ir atmintinės pakiša koją, jei kalbame apie kūrybą.

Būtent savo mokinių pateiktu receptu rėmėsi estė Aidi Vallik, rašydama apysaką „Kaip laikaisi, Ana?“ („Gimtasis žodis“, vertė Viltarė Urbaitė). „Būtina meilės istorija, šiek tiek sekso, barnių su tėvais ir draugais, nelaimingas atsitikimas“ – taip sakė literatūros mokytojai jos auklėtiniai.

Estijoje knyga tapo bestseleriu. Lietuvoje – ne. Kokia aš būčiau naivuolė, jei slėpčiau savo simpatijas ką tik minėtai leidyklai. Velnią čia, Lietuvoje, nuslėpsi... Kokia nevidonė, jei imčiau visas „Gimtojo žodžio“ knygas aukštinti. Aidi Vallik pasakojimas apie painius mamos ir dukters santykius išsiduoda: tarp eilučių vis prasikiša rašytojos darbo įrankiai. Labai jau matyti, kad knyga iš tiesų padaryta. O juk norisi parašytos, sukurtos... Noriu Didžiojo Kūrinio!

Beskaitydama apie Aną, vis prisimindavau Vytauto Bubnio „Arberoną“, Algimanto Zurbos „Šimtadienį“. Šit nuo ko svaigo mano karta – panašiai kaip dabarties jaunieji estai svaigsta nuo Vallik. Bet... Kur tas knygas, mano bendraamžiai, padėjote? Ar rodėte savo vaikams, giminaičiams? Ar bent pamenate? Ilgitės?

Vaikų literatūros tyrėjas Kęstutis Urba yra išsitaręs, kad bene sudėtingiausia recenzuoti knygas mažiausiems. Gal ir taip... Kas kita – rašyti tas knygas. Pridengiame mes, rašytojai ir dailininkai, mums brangią saviraišką – tartum šarvu ar bent šydu – neribota vaikų fantazija, jų intuicija. Nuo kritikų tai jau tikrai apsiginsime! Jūs, mokslo ponai, pernelyg suaugę, kad galėtumėte mus suvokti... .

Garbingai ir oriai rašyti paaugliams – šit kur tikroji drąsa. Išbandymas. Norom nenorom net talentingieji ima pataikauti. Lankstomasi ne tik paaugliams. Ir kritikai. Ir bendrajai nuomonei. Jei mažieji yra perdėtai išaukštinti iki filosofijos lygmens, tai vyresnieji – nužeminti. Neva beraščiai; jiems neįtinka niekas, tad viliokime blizgančiu masalu. Ir viliojama – gudriai, pigiai.

Nudžiugau beveik – beveik! – neradusi pigaus masalo „Metų knygos“ paauglių literatūros penketuke. Dvi išrinktąsias knygas, jų autorius – Gendrutį Morkūną ir Justiną Žilinską – minėjau praėjusioje apžvalgoje.

Bet kitos trys...

Vytautės Žilinskaitės „Kintas“ (leidykla „Alma littera“, iliustravo Jolanta Talaikienė) nepataikauja. Tai jau ne. Rašytoja – beveik ta pati, kurią buvai įsimylėjusi už „Robotą ir peteliškę“. Bet ir kita. Įdomi, savita, kitokį pagreitį įgijusi Vytautės Žilinskaitės kalba. Pasakojimas turi savą manierą – sakiniai taupūs, dreskiantys, priverčiantys susikaupti. Pigaus masalo šalininkai sakytų: ne, paaugliai tokios kalbos neįveiks. Kai kurie – tikrai ne. Nekenčiu klausimo „Kokia pagrindinė kūrinio mintis“, visada nekenčiau... Bet juk rašydama šią apžvalgą (ir skaitydama knygas jauniems), juntu save – paauglę.

– Nepalikite, tėvai, vaikų, niekada nepalikite; nesiteisinkite, kad atiduodate juos trumpam ir patiems artimiausiems geraširdžiams,– taip atsakyčiau į nemielą man klausimą, jei kas lieptų, neduokdie, atsistoti prieš klasę.

Žinau, ką sakau. Juk kadaise ir aš buvau palikta – nuostabiausiai pasaulyje močiutei. Na ir kas. Sielvartas neapsakomas. Dabar jau moku žodį – sielvartas. Tik kad vaikystėje to jausmo apibūdinti negalime... Todėl sakau: vaikinukas Kintas nei geras, nei blogas, nei laimingas, nei nelaimingas, nei protingas, nei kvailas, nei... Jis tiesiog „nei“. Tokį vaiką norisi ir smaugti, ir myluoti vienu metu. Tiek visko pridirba! Nuvaro į kapus gerąją Antosę. Sutrikdo bendraamžius. Prišaukia tas miesčioniukas kaimui begalę nelaimių. Bet... Apie didžiąją meilę mamai – štai apie ką ta knyga. Gal ir gerai, kad teksto iliustracija viena vienintelė. Leista piešti vaizduotei.

Smagiai skaičiau Daivos Vaitkevičiūtės „Trise prieš mafiją“ (leidykla „Magilė“, iliustracijos Andriaus Zakšausko). Esu paskutinysis žmogus pasaulyje, kuris patikės tuo, kas rašoma ketvirtuosiuose knygos viršeliuose ar leidėjų įžangos žodžiuose. Šįsyk kai kuo patikėjau. Autorė tikrai ne kartą lankėsi vaikų namuose. Kai kurios detalės ne tik vaizdžios, bet ir tikslios. Kas iš mūsų žino, kiek porų apatinių kelnaičių valstybė skiria globos namų auklėtinei per vienerius metus? Kam rūpi? Juk mes vis apie aukštus dalykus!

Gera buvo skaityti pirmąją knygos dalį. Smagus pasakojimo ritmas. Ir taip jaukiai, paslaptingai sukurta Saulėnų miestelio atomosfera. Įtikinamos istorijos. Ryškūs charakteriai.

– Stabdykite laimės rutulį! Uždusins! – norėjau šaukti, kai jau keliavau knygos pabaigon.

Nebūna taip. Nebūna!!! Kodėl žmonės, kurie gyvena Saulėnuose, – tikri? Ir direktorė Bronytė, ir kiti pedagogai. Kodėl kauniečiai – tartum amžiams apsistoję operetėje ar muilo operoje? Kur miesto, tokio savito ir savaip viliojančio, aromatas? Įvaikintoja – graži, gera, protinga. Įvaikintieji – genijai. Žinoma, kad jie – krepšininkas ir šokėja. Patys geriausi. Net keista, kad palaiminti jų įvaikinimo neatvažiavo per visą knygą garbinamas Stano. Nes Sabonis Saulėnuose apsilankė. Kaip be jo. Apie ilustracijas? Man, rubensiškai moteriai, tie sportininkai ir šokėja kiek anoreksiški. Net madingiausiuose žurnaluose neregėjau šitokio gležnumo.

Rašinio pradžioje citavau ketvirtokę Miglę, kuri kada nors būtinai parašys apie kalbančius akmenis. Akmenys kalba Kazio Sajos knygoje „...kurio nieks nemylėjo“ (leidykla „Alma littera“, apipavidalino Agnius Tarabilda). Tie akmenys ne iš pasakos. Iš gyvenimo. Jei sakau, kad jie kalba, tai metaforiškai. Akmenorių istorijos suteikia knygai žemaitiškos dokumentikos, persmelkia kieta romantika. Retsykiais šmėsteli daktaras Inta, jo ir kitų Mosėdžio ar jo apylinkių gyventojų patirtis.

Apie tris lietuviškas paaugliškas knygas rašau ta tvarka, kuria skaičiau: Žilinskaitė, Vaitkevičiūtė, Saja. Atleiskite mano cinizmą, mieli knygų autoriai. Ir skaitytojai. Išsitariau šeimos nariui: jei sudėtume į vieną indą Vytautės Žilinskaitės ir Daivos Vaitkevičiūtės tekstus, jei suplaktume ir sulietume į vieną ąsotį... Kalbėjomės virtuvėje – šit kodėl toks kulinarinis požiūris. Ne, tikrai, taip negražu. Bet kai ėmiausi Sajos, nuo kulinarijos ir virtuvės nutolau. Jo romanas – tartum pusiaukelėje tarp „Kinto“ ir „Trise su mafija“.

Apysaka „Kintas“ skaitytojui – išbandymas, gal net egzaminas. Apysaka „Trise prieš mafiją“ – vilionė. Romanas „... kurio nieks nemylėjo“ – sunkiai pelnyta viltis. Sigitas – tik aštuonerių, bet jau nebe vaikas. Niekas neleidžia jam būti vaiku! Jis patiria visą pasaulio bjaurastį. Kaip ir jo tikrasis tėvas, kaip begalė knygoje aprašytų žmonių. Iš gatvės atėjo visa tai – galėčiau sakyti apie romaną. Iš laikraščių, iš televizijos, iš... Bet juk ne. Iš Žemaitijos ir rašytojas, ir šis jo rašymas. Juk suprantate, kad aš ne apie tarmę. Apie pasaulėjautą. Knygos viršelis niūrokas, murzinokas – taip man atrodė blausioje gruodžio šviesoje. Akmenyje leista regėti daugiau – suvokiau tyrinėdama viršelį naktį, jaukios stalo lempos spindulyje.

Saldainių dėžutės. Taip vadiname knygas, kurias švenčių metui artėjant graibstome knygynuose ir dedame po egle. Bet eglė savaime tviska! Petterio Stammo ir Juttos Bauer „Kodėl mes gyvename šalia miesto“ (leidykla „Gimtasis žodis“ , vertė Juozas Macevičius) yra ta, kuri tinka visai šeimai. Koks nuvalkiotas posakis, kaip juo spekuliuojama. Tad gal kitaip... Tiks vienišiams – vaikams ar suaugusiems. Nemoku knygos aprašyti. Ji – pernelyg arti.


Gintarė Adomaitytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą