Rašyk
Eilės (76124)
Fantastika (2224)
Esė (1523)
Proza (10697)
Vaikams (2583)
Slam (50)
English (1168)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Meilė + draugystė = ...

2007-05-16
Šeima? Gal...

O gal visai ir ne šeima. Gal vienišystės drama. Vienaip ar kitaip, būtent šiuo žvilgsniu šį kartą bandau pažvelgti į knygas mažiems ir jauniems.

Pradėsiu nuo savo numylėtinės. Tai – Ulfo Starko „Murkšlinas ir Turkšlinas“ (iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė, iliustravo Rasa Jonikaitė; leidykla „Nieko rimto“).

Tokių knygų, gebančių apglėbti laiką, nedaug. Rašau apglėbti, mat knyga tikrai tinka visoms kartoms. Pasakoja rašytojas esamuoju laiku, o veiksmas gali vykti bet kuriais praėjusio ar šio amžiaus metais. Bet ne anksčiau. Juk Murkšlinas ir Turkšlinas tiki, kad jų tėtis – lakūnas, dingęs dykumoje. Broliai gyvena dviese pilkame name po plačiu dangaus skliautu. Šalia namo yra būdelė, malkinė ir krioklys.

Bet...

Kas gi jie, Murkšlinas ir Turkšlinas? Iš kur atsirado? Ogi išaugo vazonėliuose – bent jau taip mažajam Murkšlinui pasakoja vyresnysis Turkšlinas. Pasakojimas įtikins ne tik vaiką. Kad būtent taip, o ne kitaip išaugo tie du mieli padarai, tikiu ir aš. Juo labiau kad dailininkė augimą labai įtikinamai nupiešė.

Tiems, kurie jau yra skaitę Ulfą Starką, ši knyga – siurprizas. Smagusis švedas, taip šauniai pasakojęs apie šių dienų paauglius, atrodė stiprus realistas. Romantiškas, kupinas graudaus humoro, jautrus, bet... realus, nebėgantis nuo tikrovės ar konkretaus laiko.

Šioje pasakoje – viskas kitaip...

Murkšlinas ir Turkšlinas iškeliauja ieškoti tėčio. Šedevru ar literatūros perlu drįstu vadinti epizodą viešbutyje. Krioklio pasiilgęs Murkšlinas nakčia neatsitraukia nuo unitazo. Ne todėl, kad pirmąsyk mato tokį daiktą. Jis traukia ir traukia vandenį – ilgisi savo krioklio! Kelionė baigiasi laimingai. Na, beveik... Juk pakeliui abu įsimylėjo. Vyresnysis – žaliaakę cirko šokėją ant lyno. Todėl jaučia alkį. Bet ne pilve. Kažkur krūtinėje. Jaunėlis pamilo Aučių, kailiniuotą ir uodeguotą draugą rudomis akimis.

O daugiau – nepasakosiu. Labai noriu, kad su broliais, pasiėmę knygą, pakeliautumėte ir jūs. Tuomet galėtume diskutuoti: o ar jie... broliai? Tekste tas žodis nė neminimas. Draugai, draugužiai... Kodėl taip juntamas brolystės jausmas?

Dėdama „Murkšliną ir Turkšliną“ į šalį (trumpam... skaitysiu dar ir dar...), tariu gerą žodį vertėjai Raimondai Jonkutei. Dėl vardų ir pavardžių, kad ir laikrodininko Valandino Skubiejaus, dėl smagių ištiktukų, dėl keistojo laiško šifruotės.

Dėl visko!

Małgorzatos Musierowicz „Kalėdukę“ (iš lenkų kalbos vertė Lidija Girevičienė, iliustravo autorė; leidykla „Vaga“) tinka glausti prie „Murkšlino ir Turkšlino“ – abiejose knygose alsuoja kalėdiniai jausmai. Ir abi smagu skaityti ne tik per Kalėdas – bet kuriuo metų laiku. Tuo panašumai ir baigiasi.

Kelis sykius esu pralėkusi pro Poznanę. Tik pralėkusi... Nei aš, nei bendrakeleiviai nė nemanėme ilgiau sustoti – žavesio nepastebėjome. Dabar jau stočiau. Nes miestas, jo gatvės, kiemai, XX amžiaus pradžios architektūra „Kalėdukėje“ aprašyta viliojamai, patraukliai. Ką besakyti apie žmones... Jų sutinkame daug – juk septyniolikmetė Elytė nelauktai netikėtai gauna keistą pareigą: kartu su Žvaigždūnu (Kalėdų Senelio atitikmuo) lankyti Kūčių vakarą šeimas, dalyti dovanas ir giedoti. O tuo metu pačios Elytės namuose dedasi neįtikėtini dalykai: senelis ir jo brolis sutinka kadaise mylėtą moterį ir vėl, visai kaip jaunystėje, konkuruoja, tėčio elgesys taip pat neįtikėtinas. Nėra kam rūpintis bigosu ir kitais skanėstais! Mamos Elytė neturi...

Kalėdukė ir Žvaigždūnas keliauja ne sniegynais. Tą 1991 metų žiemą Lenkijoje (man regis, ir Lietuvoje) lijo... Konkreti vieta, konkretus laikas ir žmonės, man regis, labai tikri. Ypač Boreikų šeima: antikinės literatūros žinovas ir net septynios jo mylimos moterys (žmona, keturios dukros, dvi vaikaitės) gyvena ankštokame, bet jaukiame bute. Motinos besiilginčiai Elytei – Kalėdukei čia tikras rojus!

Vieną, tik vieną dieną trunka knygos veiksmas, bet... To gana, kad Kalėdukė ir Žvaigždūnas, nusiprausę grimą ir pamatę vienas kito tikruosius veidus, susivoktų: jiedu – ne vien Kūčių vakaro pora. Kaip bus toliau, galime tik spėlioti. Kokia laimė, kad rašytoja ir dailininkė moka laiku sustoti. Beje, nors ir baigusi grafikos studijas, Małgorzata Musierowicz, mano supratimu, kur kas šauniau rašo, nei piešia.

Cornelijos Franz „Nėra nieko lengviau už meilę“ (iš vokiečių kalbos vertė Tamara Grinkevičienė; leidykla „Gimtasis žodis“) tikrai būtų tikusi mane auginusiems žmonėms – ir močiutei, ir tėvams. Dėl pavadinimo. Kai man buvo penkiolika, kaip šios knygos veikėjai Janai, nuolat girdėdavau, kad meilė dar neįmanoma. Jos nebūna – ir tiek. Tai, ką manausi jaučianti, tik susižavėjimas.

Su Jana jos tėvas apie meilę nė nemano šnekėtis. „Tau dar nuo lūpų pienas nenudžiūvo“, – šit kokia pagrindinė jo tiesa. Mamos Jana neturi (labai dažna situacija knygose jauniems), tėvas pradeda naują gyvenimą kitame mieste, dukrą apgyvendina bendrabutyje, nė kiek nepanašiame į man regėtus: šaunus jaunimo būrys glaudžiasi viename nuomojamame bute. Beveik savarankiški, bet... Besidairydami vienas į kitą, susivokia: nelabai nori kurti šeimas. Kas kita – mylėti...

Janos princas neatjoja ant žirgo, neatrieda automobiliu, neatskrenda lėktuvu. Jo šunelis pasipainioja mergaitei po dviračiu. Menkas griuvimas gresia tikra griūtimi: pamilusi Jonataną, Jana neatsidžiaugia jo tobula šeima, kol suvokia, kad išrinktajam yra per prasta. Sentimentalesnis rašytojas, be abejo, suktų Janos likimą dramos, gal net tragedijos link. Juk atstumta, pamesta, net pažeminta...

Ne menkiau už meilę knygoje svarbesnė Janos ir Rudžio draugystė – retas ir įtaigus liudijimas, kad skirtingų lyčių asmenys iš tiesų gali būti ištikimi draugai. Guodėjai. Stiprintojai. Žiaurios, bet būtinos teisybės sakytojai.

Nemanau, kad ši knyga būtina mano knygų lentynoje, bet, dovanodama ją vienai šauniai paauglei, džiaugsiuos. Adresatas pajaustas.

Claire Mazard, Helene Lune „Su tavim, Kler, mylėčiau gyvenimą“ (iš prancūzų kalbos vertė Danutė Povilavičiūtė; leidykla „Gimtasis žodis“; serija „Išpažintys“) – apie vieną karštą ir svaigią 1975 metų vasarą Pietų Prancūzijoje. Seni laikai! Bet tema – dar nenutampyta. Paaugliams apie dviejų merginų draugystę, tampančią meile, rašyta nedaug. Atvirai kalbant, bent jau aš kol kas neskaičiau dar nieko.

Dvi šešiolikmetės rašo dienoraščius. Kler – tradiciniame sąsiuvinyje. Elena – ant baltų lapų. Nesunku pastebėti, kad knygos autorių vardai – tie patys. Autentika? Gal taip, gal ne. Ar svarbu. Kur kas svarbiau, kad pasakojimas grakštus, jautrus, nė nebandantis pigiai vilioti. Neįvyksta nieko – taip sakytų skaitytojai, trokštantys sekso scenelių ar scenų. Bet juk įvyksta tiek daug: lėtai, baugščiai artėjama prie mielo asmens, bandoma susivokti ir... atsitraukiama.

Susivokiama kur kas vėliau. Ne per vėlai. 2003 metais jau ne merginos rašo dienoraščius. Dvi moterys, po ilgų išsiskyrimo metų atradusios viena kitą, siunčia viena kitai nedrąsius laiškus. Paskutinieji knygoje – tik vieno sakinio. „Elena, gal pasimatykime“. „Taip“.

Pasimatymą, manykime, apvainikavo knyga, kurios nė davatkos neturėtų baugintis.

Baigdama skubu žvilgtelti, kas vyksta Lietuvoje. Bibliotekose šiuo metu itin skaitoma knyga - Vytauto Račicko „Nebaigtas dienoraštis“ (išleido autorius).

Deivės dienoraštis prasideda 2003 metų spalio 17 dieną, nutrūksta kitų metų kovo 12. Deivė – anaiptol ne pasakų būtybė. Ji – penkiolikmetė mergaitė, kuriai, rodos, pati gamta skyrė būti lydere.

Deivė laimi ir plaukimo čempionatus, ir šauniausių moksleivių varžytuves, apsigina nuo plėšiko, savarankiškai tvarkosi namuose, atrodo kaip dvidešimtmetė, bet... neatlaiko meilės išbandymų. Dailusis barmenas Valius, vedžiojęs ją po operos teatrą ir kitas romantiškas vietas, – gėjus. Draugė Živilė serga mirtina liga, o kad užsimirštų, ieško nuotykių: nusitempia Deivę į vulgarų svingo klubą. Mama susiranda mylimąjį ir parsiveda jį į namus. Patėvis nieko sau, tik alergiškas šunims, taigi ir mylimo keturkojo tenka atsisakyti. Ne viskas... Tikrasis tėvas – Seimo narys – apsimeta, kad niekada nė nepažinojęs Deivės mamos, o dukters ir tėvo pokalbį surengia, stebi, aprašo bei nuotraukomis iliustruoja gudri žurnalistė.

Deivės gyvenimas, regis, baigiasi kaip Anos Kareninos – ant bėgių. Juk ne veltui tą knygą Deivė ir Živilė taip godžiai pirmuosiuose knygos puslapiuose aptarė. O... gal ir ne. Greičiausiai ne. Juk rašytojui, radusiam nebaigtą dienoraštį, tą savižudybės versiją pateikia amžinai ko nors prisigalvojanti Živilė.

Bene įdomiausia knygoje – Deivės mama, neregė dainininkė. Stipri, darbšti, reikli sau ir kitiems, tikinti dukters talentais. Kartu su pirmuoju knygos recenzentu Kęstučiu Urba drįstu spėti: o gal Deivė dar prisikels. Dėl mamos. Gal...

Palikime tai rašytojo valiai. Šiemet jį aplenkė vaikų literatūros autoriams skirti apdovanojimai. Skaitytojų dėmesys – ne.


Gintarė Adomaitytė
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2009-04-16 15:05
Tiffany neskaitant šuns
Aprašyta mano mėgstamiausia knyga - "Kalėdukė". :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-16 16:04
Vytute Žalinskaite
hmmmmmmmmmmm
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą