Rašyk
Eilės (76457)
Fantastika (2231)
Esė (1523)
Proza (10700)
Vaikams (2594)
Slam (50)
English (1173)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Negalima eiti? Tai...

2007-07-16
...skrisiu! Plauksiu! Važiuosiu!

Šit koks apima jausmas, kai pamatau mielą man vietą, aptvertą tvora. Juk ne tik teritoriją aptvėrė – į gardą suvarė ir mano vaikystės ar jaunystės sentimentus.

Ar nauji savininkai žino, kad po jų plotus lekioja ir mano jaunatviški bučiniai – pirmoji meilės patirtis? Ir ne vien mano.

Apie galima ir negalima šis rašinys. Apie tuos vaikų literatūros tekstus, kuriuose šaunus veikėjas negalimybę pertvarko savaip.

Toks yra šešiametis Ulfas. (Ulfas Starkas. „Stebuklingasis berniukas“. Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė, iliustravo Markus Majaluoma; leidykla „Nieko rimto“.)

Ši knyga – mažiems apie mažus. Arba kitaip...

Mums, suaugusiems, apie mus, buvusius. Labiausiai tiems, kurie buvo jauniausi šeimoje. Juk pamenate, kokia drama, kai vyresnieji jūsų neima. Neima niekur!

Šešiametis Ulfas namuose lieka vienas. Brolis su draugais dviratininkų lenktynėse. Su tėvais Ulfas eiti į svečius atsisakė. Prisiekė jiems: liks kieme, neis niekur, tikrai neis, šįsyk ne. Bet... Juk išvažiuoti dviračiu – tai visai kas kita, nei eiti. Ir Ulfas išvažiuoja, ir vėl kaip visada – neaišku, kaip ir kodėl, – pasiklysta. Su svetimais jam kalbėti neleista, tad niekam nė už ką nesako nei savo vardo, nei pavardės, nei adreso. Kokia laimė, kad tėvai, pažinodami savo klajūną sūnų, adresą užrašė ant dviračio.

Kita Ulfo Starko knyga – „Sikstenas“. Vienas estetas menotyrininkas, ją skubiai pervertęs, ėmė žerti komplimetus švedams: koks smagus, džinsuotas viršelis, kokios gyvos iliustracijos. Kaip moka tie skandinavai leisti knygas!

Pagyrimus dera perduoti Lietuvai. „Siksteną“ išleido leidykla „Nieko rimto“, iliustravo Lina Dūdaitė, iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė.

Sikstenas – vienišas paauglys. Jo tėtis, buvęs boksininkas, naktimis vairuoja autobusą. Retsykiais atsiprašo vėlyvų keleivių. Stabteli prie telefono automato ir skambina sūnui... Jiems gera dviem! Kaip jiems gera, – vis bando įteigti tėvas Sikstenui. Sūnus vaidina, kad tikrai gera, tik kad mamos, nutekėjusios į Daniją, abiem vienišiams labai stinga.

Taip elgtis, kaip Sikstenas, – negalima. Nedora. Neteisinga.

Ir vis tiek...

Jis uoliai skaito laikraščiuose pažinčių skyrelius. Ryžtasi parašyti laišką... Svarbu, kad ištikimas draugas Jontė visada šalia – jis laiškų bendraautoris. Jontė pas Siksteną svečiuojasi net ir tą lemtingąją akimirką, kai atkeliauja nepažįstamoji. O tėtis? Viešpatie apsaugok! Tėtis palaiko ją skalbyklių meistre ir palydi į vonios kambarį.

Ulfą Starką savo apžvalgose miniu ne kartą. Juk leidykla „Nieko rimto“ šiemet išleido net tris jo knygas. Jau esu rašiusi, bet pakartosiu dar kartą: Ulfas Starkas sugeba juokauti, bet taip švelniai, taip graudžiai... Jo sakiniai trumpi. Vaizdūs. Rašo esamuoju laiku – dažniausiai juo.

Esame dabar ir čia, o už dabar ir čia atsiveria platus jausmingas pasaulis, kur nebėra ribos tarp galima ir negalima.

Sikstenas labai norėjo dviračio. Tėtis, žinoma, pasistengė sūnų apdovanoti. Tik nepastebėjo, kad dviratis – bobiškas. Moteriškas. Be rėmo (arba, kalbant lietuvišku senovišku slengu, – be štangos). Savo dviratį su draugu Jonte Sikstenas pavertė vyrišku pats. Įtaisė pagalį, tegu ir medinį.
O kad jau pradėjau apie dviračius, tai ir riedėkime jais Lietuvos link.

Man liūdna, kad viena svarbi paaugliška knyga liko beveik nepastebėta. Tai – Rimanto Juodvalkio „Dviratis be vieno rato“ (leidykla „Gimtasis žodis“).

Skaičiau knygos rankraštį. Tiksliau – gelstelėjusį mašinraštį, kiek užsibuvusį leidyklose. Leidykla norėjo rekomendacijos Kultūros ministerijai – kad paremtų. Neišsižadu: rekomendavau. Tikrai norėjau, kad tas dviratis be vieno rato įvažiuotų į mūsų literatūrą.

Rimantas Juodvalkis pasakoja apie pokario Kauną. Karvelidės, žiobrių žvejonės, ilgos eilės prie duonos... Ir – ketvertas draugų. Vaikėzai! Mano gimtajame Kaune tartų kitą žodį: bachurai.

Rimantas Juodvalkis to žodžio nemini. Vengia kaunietiško slengo. Bet miesto atmosferą sukuria. Atpažįstamos bažnyčios, fortai, čigonynas, teatras. Žinomi bent devyni būdai, kaip į jį patekti: galima apsimesti artisto vaiku ir lįsti per tarnybinį; galima rasti galybę langelių – kad ir į bufetą; galima restauruoti senus numestus bilietus – stropiai paversti juos naujutėliais. Administratorius, besivaikantis ketvertą draugų, pailsta. Pažada, kad dovanos vaikinams kontramarkes.

Tas pasakojimas apie pokario Kauną būtų beveik tobulas. Jei ne... Lėta, pernelyg lėta Rimanto Juodvalkio kalba. Man – tinka. Dabarties paaugliams? Duokdie, kad turėtų kantrybės. Kai kurie turės. Tie, kurie gimę skaityti.

Yra ir kita bėda. Tas pokario pasaulis Rimanto Juodvalkio aprašytiems paaugliams atšiaurus. Atšiaurus skausmingai, geliančiai. Jiems nieko, visai nieko negalima. Vaikai yra tik tam, kad stovėtų eilėse.

Nė vieno, nė vienos suaugusios būtybės, kuri būtų šiltesnė, švelnesnė, dosnesnė. Suaugusieji – abejingi. Vaikus moka tik išbarti, atstumti, nubausti.

Jei būčiau vien tik jautri moteris, vien tik jausminga skaitytoja, vien tik Rimanto Juodvalkio nufilmuotų kadrų gerbėja, braukčiau ašarą: matyt, sudėtinga buvo žmogaus biografija. Gal šilumos vaikystėje negavęs.

Bet...

Esu rašytoja. Retsykiais – kritikė. Todėl sakau: vėlyvam literatūros debiutantui kiek pristigo rašymo meistriškumo. Paaugliai – gyvi, charakteringi. Kodėl pagailėta spalvų vyresniems? Netikiu – niekada nepatikėsiu! – kad pokario Kaune nebūta švelnumo.

Ir vis tiek...

Džiaugiuosi, kad jo dviratis be rato įvažiavo į mūsų literatūrą. Čia regiu scenarijų: tas išsvajotas laikrodis, pakabintas namuose, bet ne kambaryje, o ant išorinės sienos; tie šokiai ir plokštelės; ta pirmąsyk pamatyta kino kamera... Galų gale bizniukai, spekuliacijos, „šmugeliai“, naiviai gudrūs mainai – tai vis mano mylimas nemylimas Kaunas. Na, gal ne visai taip. Gal išsižadėtas. Šiaip ar taip – kartu su Rimantu Juodvalkiu, su jo ketvertu draugų – aš skaudžiai tebesu tame mieste.

Beprotiškas, beprotiškas šis pasaulis!

Toje beprotybėje įmanoma rasti salą. Vilniaus „Vyturio“ pradinėje mokykloje paprašėme, kad ketvirtokai atsineštų po svarbiausią, mylimiausią savo knygą. Niekaip negalime pamiršti mažiausio berniuko: kaip oriai, kaip švelniai jis laikė rankose brangenybę – Vlado Garasto „Lietuvos krepšinį“. Knygas apie Harį Poterį atsinešė tik keli. Blėsta, jau blėsta taip neseniai liepsnojusi meilė...

Algimanto Zurbos „Raganaitė Džilda“ – taip pat tarp išrinktųjų. Kitąsyk būtinai ją aprašysiu. Kalta. Vis nespėju paskaityti.

Graudžiausia yra šit kas: ne visi vaikai galėjo atsinešti savo mylimiausią knygą. Jie neturi jos namuose. Neberanda bibliotekoje. Juk paimta kitų, skaitoma!

Atsipeikėkite, tėvai ir mamos, dėdės ir tetos, krikštatėviai ir krikštamotės. Vienas ketvirtokas tik atpasakoti galėjo Aivenho istorijas. Bet kaip pasakojo... Jis rado idealą.

Brėždama šiame rašinyje ribą galima ir negalima, dar ryškiau brėžiu ir kitą: turėti ir neturėti.

Ta ketvirtokė, kuri turėjo savo mylimą knygą, buvo išdidi. O knyga – tai Terence Blacker „Beprotiškas panelės Pro pasaulis“ (iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis, išleido „Gimtasis žodis“ ).

„Kur panelė Pro, ten lauk bėdos“, – taip vadinasi pirmasis skyrius. Kur ne... Juk ta panelė – tikra Merės Popins giminaitė. Ji ne auklė. Ji mokytoja. Keistoka, švelniai tariant. Tiesą sakant, nepakenčiama. Taip mano kolegos mokytojai. Bet nesutramdoma trečioji klasė nuo Pro svaigsta. Ji gali būti niekas ir viskas – ne tik mokytoja, bet ir gydytoja ar... valkata.

Ties ašmenimis – ties riba – balansuoja ne tik mano pasirinkti aspektai: galima ir negalima, turėti ir neturėti. Balansuoja ir kitas. Kuo skiriasi vaikų literatūra nuo visos kitos? Kad žinotumėte, kaip žiauriai šiuo metu mane kamuoja per petį į rašomą tekstą žvelgiantis estetas.

Tai kad...

Niekuo.

Literatūra arba yra, arba ne. Vaikiškas knygas suaugusiems skaityti galima!


Gintarė Adomaitytė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą