Bijokime kartu, broliai kiškiai!

Vaikų literatūros apžvalga


Ir kokių tik baisių knygų šiandien neprirašoma vaikams, ogi ir vaikišką lektūrą mėgstantiems suaugusiesiems!.. Skaitai ir šiurpsti. Anava G. P. Tayloro „Metėlė“ („Alma littera“, 2006) – manau, tik labai tvirtų nervų skaitytojui neprireiks aspirino tabletės. Nes galvą skaudėti ima ne tik nuo kiekviename puslapyje siautėjančių patamsių šmėklų darbelių, bet ir nuo hipertrofuoto jų vaizdavimo. Be to, ir autoriaus stilius pernelyg orientuotas į žiūrovus. Ne į skaitytojus, o būtent – į žiūrovus, nes G. P. Tayloro tekstą ne skaitai, o žiūri. Ir autorius, aišku, stengiasi, kad tamsta kuo daugiau pamatytum. Taigi rasime čia ir paslaptingą knygą „Nemorensis“, ir kiek trenktą profesorių Bleiką, kuriam ji atitenka, ir nekaltą mergaitę Agetą, kurią nusižiūrėjo savo žemišką kūną bebaigianti sudėvėti baisi demonė Hezrina, ir puolusį angelą Tagetą, vėliau kilniai pasiaukojantį, ir įvairaus plauko pabaisų – iš medžio ir žalių lapų pagamintą Sekarį, mėlynodį pakaruoklį Denbį su gyvate burnoje, bibliotekos lentynose gyvenančias baikščias vaikų šmėkleles. O kuo čia dėta Biblijoje minima lemtinga žvaigždė Metėlė?.. Ogi beveik niekuo. Ji reikalinga kaip įspūdinga dekoracija. Kad jos pragaištingoje šviesoje demonė Hezrina atsikratytų senojo kūno ir perimtų nekaltosios Agetos pavidalą. Garbėtroškos tos antgamtinės būtybės – ar negalėtų to atlikti paprastai, be fejerverkų? Matyt, negali...

Ir nors kai kurie autoriai bando reabilituoti antgamtinius padarus – neva šie esą taurūs, tik nesuprantami – ne visiems tai pavyksta. Kur jau čia reabilituosi, tarkim, vampyrą – po šitiek kraupiomis legendomis apipintų šimtmečių, po B. Stokerio „Drakulos“, po N. Jordano „Interviu su vampyru“! Nenuostabu, kad ir švedų rašytojai Inger Edelfeldt savo kūrinyje „Šešėliai veidrodyje“ („Alma littera“, 2006) nepavyksta sukurti vampyrui teigiamo amplua. Pagrindinė veikėja Arvena įsigudrina patekti į Eidoloną – paslaptingą anapus veidrodžio slypinčią taurių vampyrų šalį. Kadangi veikėjos vardas – Arvena – veikiausiai pasiskolintas iš J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“ ir juo įvardijama elfų karalienė, regis, turėtume suvokti, kad tokiai nežemiškai būtybei šiame šiurkščiame pasaulyje galbūt ir ne vieta. Čia jos nesupranta nei tėvai, nei draugai, taigi jai reikėtų pasilikti pas aristokratiškuosius vampyrus, juolab vieną iš jų, Leonidą, Arvena lyg ir įsimyli (gražus, jaunas, geria žolelėmis pagardintą kraują). Sukuriama ištisa vampyrų egzistencijos veidrodžio karalystėje legenda – istorija su reikšmingais simboliais, nutylėjimais, su mistišku finalu, kuriame „elfų karalienė“ Arvena išgelbsti Eidoloną nuo pabaisos, trikdžiusios vampyrų pasivaikščiojimus po parką, – Seno Vaiko. Pastarojo atsiradimas ir transformacija būtų bene vienintelis suklusti privertęs dalykas šioje paaugliškas hormonų audras aprašančioje knygoje. Blyksteltų kaip tikras, o ne sugalvotas simbolis, kaip subtili užuomina į tai, koks vampyriškas yra realus pasaulis ir kokios pabaisos čia išvysta dienos šviesą.

Beje, viena smulkmena mane prajuokino (o tokiai niūriai knygai tai, sakyčiau, šis tas): Arvena yra vegetarė. Na, elfų karalienei tai gal ir tinka, bet vampyro mylimajai...

Jeigu jau pradėjome nuo pabaisų, turėtų išgąsdinti ir lenkų rašytojos Dorotos Terakowskos „Raganų duktė“ („Gimtasis žodis“, 2006) – stora saga apie žlugusią legendinę karalystę ir vienintelę jos valdovų palikuonę Luelę, augintą ir auklėtą penkių seserų Raganų. Nežinau, kodėl, bet gal dėl kai kurių istorinių aliuzijų į totalitarizmo santvarką (nuožmūs stepių klajokliai užgrobia žydinčią taikią karalystę) ir dėl idėjos išsaugoti istorinę atmintį bei iš jos mokytis „Raganų duktė“ neatrodo besanti dar viena maginės fantastikos stiliaus kovų ir karų epopėja. Antra vertus, įspūdingai perteikta valdovės brendimo istorija. Iš mažos mergaitės, aikštingos paauglės, išdidžios ir kitus niekinančios merginos gimsta karalienė, kuri žino ir šlovės, ir nuolankumo vertę. Iš tiesų jaudinanti scena, kur įšventinamas į valdovus asmuo turi atsistoti ant Šventojo akmens ir laukti, priims jį akmuo ar atmes. O kadangi akmuo yra ne šiaip lauko riedulys, o rūstus ir nepaperkamas Antkapis, jo nuosprendis negailestingas. Jeigu širdyje – tik valdžios ir garbės troškimas, o nėra nė kruopelės užuojautos vargstančiam eiliniam žmogui, Antkapis tokį valdovą nugramzdins į nebūtį.

Na, mūsų politikams čia nebūtų ko baimintis. Juk literatūra – ne gyvenimas. Taigi drąsiai stokite ant akmenėlio, ponai.

Prie knygų, kurios dar kelia šiokį tokį šiurpą, bet jau su linksmumo priemaiša, priskirčiau trečiąją Serge’o Brussolo trilogijos apie Pegę Sju ir fantomus dalį „Bedugnės drugelis“ („Alma littera“, 2007). Kaip sunku įtikti šiuolaikiniam skaitytojui (o gal atvirkščiai – nesunku?), liudija vaikų atsiliepimai, išspausdinti „Bedugnės drugelio“ pabaigoje, ir aš su susidomėjimu juos perskaičiau. Nes šie atsiliepimai, šiaip ar taip, spausdinami ne dėl to, kad reklamuotų S. Brussolo produkciją, o tiesiog egzistuoja kaip baigiamasis knygos skyrius, kuriame įtvirtinama teisinga pabaiga, suformuojamas veikėjų statusas ir autoriui paliekama teisė rašyti toliau. Na, pasitaiko ir šaukštas deguto. Pavyzdžiui, toks keturiolikmetis Markas rašo: „Aš mėgstu pasakojimus apie apipuvusius lavonus, kurie išlenda iš kapų tam, kad nukirstų lovose gulintiems žmonėms galvas. Knygose apie Pegę Sju nieko tokio nerasi. Ir aš labai nusivyliau...“ Ak, mielas Markai! Labai pavydžiu tau tokios giedros savijautos. Kai žinosi, kad reikia bijoti ne apipuvusių lavonų, o tų, kurie ramiai miega lovose, tada galbūt kitaip parašysi... O šiaip jau pono S. Brussolo nėra ko peikti. Stengiasi kaip įmanydamas. Tas griaučių su parašiutais orkestras bedugnės gelmėse – ar daugeliui vaikų rašytojų tai šautų į galvą? Arba scena apie kitos planetos gyventojo – Bedugnės Drugelio – sustingdytą laiką. Na, ji gal ir atrodo nusirašyta (primena M. Endės „Momo“), tačiau ganėtinai įtaigi. O jeigu S. Brussolo kai kur dar ir humoro jausmą pademonstruoja, išblėsta ir piktumas dėl nusirašytos eilutės.

Prie „pabaisiškų“ knygų iš pradžių priskyriau ir Nicolos Morgan „Pirmadieniai yra raudoni“ („Gimtasis žodis“, 2007). O ką gali manyti apie knygą, kurios viršelyje puikuojasi toks anonsas: „Lukas pabudo iš komos ir suvokia, kad jo sąmonė pasikeitė. Jutimai tapo keisti [...]. Jo galvoje apsigyveno padaras, vardu Drygas“? Na, kas gi gali būti tas Drygas, jei ne pabaisa? Taigi ir nusiteiki pasakojimui apie berniuką šizofreniką, o paskui paaiškėja, kad knyga visai ne apie tai, o apie keistą fizinę žmogaus būseną, vadinamą sinestezija – kai susimaišo pojūčiai. Šiaip tai labai įdomu ir specifiška, mat apie šizofreniją prirašyta daug knygų ir prifilmuota filmų, o štai sinestezija – visiškai naujas dalykas. Autorės nuomone, sinestezija labai praverstų į menus linkusiam paaugliui – pirmadieniai atrodo raudoni, liūdesys yra mėlynos spalvos, muzikos skonis – kaip bananų tyrės etc. Tačiau pagrindinis veikėjas Lukas labiau linksta į sportą, užtat jam, kaip sportininkui, labiau reikia tokio padaro kaip Drygas, įkūnijančio šizofreniją, nei sinestezijos. Ir apskritai teiginys, kad susimaišę pojūčiai – būsena, dėl kurios turėtų džiūgauti poetas ar dailininkas, atrodo abejotinas. Sinestezija, šiaip ar taip, yra dirbtinė priemonė, stimuliatorius, galbūt – net klaidinantis stimuliatorius. Taigi man atrodo, kad kur kas geriau, jei kūrinį talentingai sukurs žmogus, kurio pojūčiai aiškūs.

Na štai, „baisiųjų“ knygų krūvelė išseko. Liko tik anglų rašytojos Kate Cann „Šuolis“ („Gimtasis žodis“, 2006), kurios pagrindinė tema – paauglių seksas. Nežinau, kodėl ši tema dar nėra įtraukta į labiausiai „siaubiakams“ tinkančių temų sąrašą. Jei ne Koletės mama feministė, dar neaišku, kaip būtų išsirutuliojusi ir pasibaigusi, regis, labai jau banali istorija. Nes Koletės draugas Artas – ne tik puikus sportininkas ir gražuolis, bet ir turtingas aristokratas iš gana pagedusios giminės. Argi tai ne baisu? Jau nuo pat pirmų puslapių niūriai nusiteikusi ėmiau laukti, kada Koletę ištiks A. Vienuolio Veronikos likimas. Bet kadangi minėjau aršią feministę mamą, matyt, jos įtakos paveikta, Koletė pasipriešina Artui ir iškrypusiam jo šeimos „buržuaziniam žavesiui“, lieka viena, bet išdidi ir nesugundyta. O paskui ir Artas susimąsto, kad negerai padarė, reikalaudamas greito sekso. Tad jis ima gerbti Koletę ir jos neturtingą, bet orią šeimą.

Kaip keista, bet tik dabar pastebėjau šioje knygoje šmėkščiojančias klasines užuominas! Matyt, perdėm smarkiai jas raizgė melodramiški ryšiai ir feministinės Koletės mamos tirados. (Viena iš jų – apie namų ruošą kaip niekingą vergavimą buičiai – man, sakyčiau, pasirodė įspūdinga. Tik mūsų platumose jos geriau nevartoti, nes opinija išvadins ne feministe, o nevala.)

Taigi, toliau mano knygų krūvelėje beliko mielos ir nekaltos knygelės, kurias rekomenduočiau skaityti siekiantiems nusiraminimo. Viena iš jų – Evos Ibbotson „Kelionė prie Amazonės“ („Alma littera“, 2006). Ji tikrai patiks visiems besidomintiems spalvinga kelionių geografija ir vaikystėje su malonumu rijusiems J. Verne’ą. O ir šioje knygoje einama J. Verne’o pėdomis. Žinoma, pasakojime figūruoja dar ir paslaptinga palikimo byla, ir Brazilijos džiunglėse dingęs anglų lordo sūnus paveldėtojas, ir rūsčios kaip kirvis guvernantės prižiūrima anglė mergaitė Maja, ir indėnai, ir cirko berniukas, ir bjaurūs savanaudiški giminaičiai – tačiau tai geografiniams atradimams tik suteikia daugiau žavesio. Tiesą pasakius, knygoje galbūt daugiau įvairių intrigų, tinkančių popietės serialui, nei geografinių atradimų, tačiau juk ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad intrigos baigiasi taip, kaip įprasta serialuose, taigi skaitytojas lieka patenkintas ir nesutrikdytas. Jokių neaiškių prasmių ir užuominų, kurias, neduok Dieve, turėtų iššifruoti pats.

Norvegų rašytojo Alfo Prøyseno „Pasakojimus apie Šaukščiukę“ („Alma littera“, 2007) pavadinčiau vaikystės knyga, kurios kitados, deja, negalėjau perskaityti. Dėl paprastos priežasties – tuo metu (gūdžiais sovietinės santvarkos metais) ji nebuvo išleista. Nežinia kodėl. Bet turbūt ir šiandien nedaugeliui įdomi ir reikšminga pasirodytų tokia veikėja – senutė, sumažėjanti sulig šaukščiuku! Apskritai nemažai vaikų nemėgsta, kai pagrindinė veikėja būna mergaitė. (Net ponui S. Brussolo vaikų atsiliepimuose priekaištauta dėl to, kad pagrindinė veikėja – Pegė, o ne Pegis!) O čia, tik pažiūrėkite, pagrindinė veikėja – dar ir senučiukė! Pasaulyje, kur iš proto einama dėl jaunystės! Nežinau, ką apie tai parašytų S. Brussolo skaitytojai, bet tai pagaliau ir nesvarbu. Nes paprasti ir kasdieniški Šaukščiukės nuotykiai (išskyrus, aišku, jos stebuklingus sumažėjimus!) liudija, kad pasaulis be brandžios senatvės išminties ir ramaus humoro būtų mūsų vaizduotės, o ne būties vieta. Šaukščiukė nesileidžia į bedugnę, kur tyko griaučiai su parašiutais, neieško vaiduoklių pily stebuklingo kiaušinio ir nešaudo sidabro kulkomis vilkolakių – ji tiesiog atskleidžia tą jaukų ir šiltą pasaulį, kurio smulkmenomis mes pamirštame džiaugtis.

Nepaprastai spalvingas pasaulis atsiskleidžia ir Joelio Chandlerio Harriso „Dėdulės Rimuso pasakose“ („Alma littera“, 2007). Visi gyvūnai čia ne šiaip gyvūnai, o broliai – Brolis Oposumas, Brolis Meškėnas, Brolis Triušis, Brolis Lapinas, Brolis Suopis etc. Moteriškosios giminės atstovės – Motulė Karvė, Motulė Kumelė, Motulė Midous ir Sesulė Varlė (tėvai ir dukterys kažkodėl neminimi). J. Ch. Harrisas visą gyvenimą pragyveno tarp Šiaurės Amerikos juodaodžių ir užrašė daugybę jų pasakų. Ir dėdulė Rimusas – ne kas kitas, kaip šitų šmaikščių istorijų, kurių šaknys glūdi senosios Afrikos folklore, pasakotojas. O Afrikos tautų pasakose kaip jokiose kitose ypač gausu veikėjų gyvūnų (tam įtaką veikiausiai darė papročiai, religija, gyvenimo būdas). Žinoma, šie veikėjai, gražiai vadinami broliais, ne visados elgiasi broliškai – ir medžioja vienas kitą, ir apgaudinėja, ir išnaudoja, – tačiau sumanymas vadinti juos visus broliais man gražus, primena Šv. Pranciškaus Asyžiečio kreipimąsi į „brolį vilką“ ir „seseris kregždes“. O kai prisimeni, kad Afrika yra laikoma žmogaus sukūrimo vieta ir joje klestėjo Edeno sodas – ką daugiau bepridursi. Juk molis, iš kurio Viešpats lipdė žmogų ir gyvūniją, regis, buvo vienodas.

Taigi gyvenkime draugiškai, broliai kiškiai, bijokime kartu ir džiaukimės drauge!