Žmogaus fantazija yra proto gebėjimas, praplečiantis žmonių suvokimą galia įsivaizduoti nesamus dalykus. Dabar ši vidinė savybė atsidūrė pačiame žmogaus patyrimų priešakyje, nes su kino, televizijos, specialiųjų efektų , virtualios realybės vaizdo filmų ir kitų elektroninių pramogų atsiradimu vaizduotės ekranas stimuliuojamas daug aktyviau, nei kitais istoriniais tarpsniais; tai vyksta tiek kiekybiniu, tiek kokybiniu aspektu. Šis stimuliavimas pakurstė nesibaigiančią diskusiją apie tai, kas asmens vaizduotei yra sveikas penas, o kas ją žaloja.
Vienareikšmiškas atsakymas galėtų būti tai, jog suaugusiam žmogui nėra išties žalingų dalykų. Jis susiformavęs ir jo negalima niekuo nustebinti, nes metams bėgant visos gyvenimo sritys jam tapo pažinios. Tai tiesa; tačiau šį požiūrį laikant teisingu aiškėja, kad saugus yra tik suaugęs informacijos vartotojas, o vaikai ir toliau lieka paveikiausia ir trapiausia pilietinės visuomenės dalis. Suaugusieji įprato nebereaguoti į smurto vaizdinius dienos žiniose ir vakariniuose serialuose (nors, ekrane išvydę spardomą šunį, visi labai pasipiktintų), o vaikus stengiamasi apsaugoti izoliuojant nuo televizoriaus. Tai rodo, kad žmonėms smurtas nėra vis tiek (skausmas – visų mūsų fizinė realybė) ir jie nenorėtų, kad jaunimas smurtautų, įsitrauktų į narkotikus ir nestabilius, nešeiminius tarpusavio santykius ir pan. Todėl kyla nuostaba, kad nors vaikai saugomi nuo fizinių nelaimių, jie nėra perspėjami apie dvasines.
Pasakose dažnai pasitaiko burtų, taip pat ir siaubūniškųjų personažų – slibinų, leviatanų, pabaisų. Pasakoms būdinga veikėjų išorinis virsmas bei baisiųjų personažų sukeliama baimė, nutinka daug nuotykių, atsiskleidžia gėrio ir blogio kova. Vaikai nori būti išgąsdinti, toks jų natūralus vaikystės poreikis, tačiau šiandien gausėja literatūros, kurioje šiurpių veikėjų kiekis ir nugąsdinančios situacijos užima didžiąją dalį teksto, neturėdamos nei argumentacijos, nei moralinio tikslo. Tokia literatūra pratina vaiką prie siaubo vaizdinių, slopina instinktyvią, savisauga pagrįstą jo reakciją į nemalonius vaizdus. To pasekme gali būti vaiko „pavojaus mygtuko“ mechanizmo neišsivystymas.
Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį fantasy srovės literatūra pasidarė labai populiari, o jos kūrimas tapo populiaria ir pelninga veikla. Būtų neadekvatu teigti, jog fantastinės literatūros, kurios visada trūko (išskyrus paskutinį laikotarpį) skaitymas gali sukelti „dvasinių nelaimių“, tačiau literatūros tyrinėtojai pastebi, kad daugeliui šios srovės knygų būdinga didelė idėjinė painiava. Skaitytojams tapo pažįstami tokie personažai kaip „geroji ragana“, „prisijaukintas slibinas“, „išmintingas kerėtojas“; gausu persikūnijimo ir kitų asmenų užvaldymo pavyzdžių. Vaikai yra mąstančios būtybės ir geba atskirti tikrus dalykus nuo pramanytų, tačiau viskas, ką jie mato ir skaito, gula pasąmonėn. Galima nuspėti, kad burtažodžiai ir visa, atsainiai romanuose naudojama magija ugdo supratimą, kad tai tiesiog paprasta veikla, neturinti pasekmių. Šiame kontekste nėra reikalo aiškintis, ar okultizmas ir satanizmas yra tas pats ir kas apskritai tai yra, tačiau paranormalių reiškinių tyrėjai susiduria su antgamtiškomis jėgomis. Vadinasi, mistifikuota veikla – t.y., okultizmas, spiritizmas, – negali baigtis be jokių neigiamų pasekmių. Vaikų literatūroje svarbiausia yra ne tematika, o aiški vertybinė orientacija. Kaip minėta, daugumoje fantastinių knygų sąmoningai ar nesąmoningai atsisakoma redukuotos pasaulėžiūros pozicijos, pagal kurią tik žemė yra žmonių sfera, o į dangaus ir požemio etimologinę sferą skverbtis nevalia. Populiariausia knyga pasaulio istorijoje (mažutė „Bloomsbury“ leidykla, vos tik išleidusi pirmąją romanų apie šį herojų knygą, patyrė tokią finansinę sėkmę, kad apie literatūros pasaulį bent kartą buvo galima pasiskaityti net „New York Times“ ekonomikos puslapiuose) J. K. Rowling „Haris Poteris“ yra vienas būdingiausių to pavyzdžių. Klaidinanti nuomonė, jog „tikslas pateisina priemones“, yra visų knygų apie Harį Poterį potekstė. Autorės personažų charakteristika ir siužetas nuolat pabrėžia tokią nuostatą: jei asmuo yra simpatiškas, jei nori gero, yra drąsus ir ištikimas draugas, jis savo nuožiūra gali rinktis priemones kovai su blogiu, ir maginės galios tam puikiausiai tinka. Naudojamasi materialistine magija, bet nėra jokios užuominos į absoliutų gėrį, padedantį įvertinti šiuos veiksmus. Gerieji ir blogieji personažai naudojasi ta pačia magija, tik skirtingais tikslais. Tai netgi paneigia egzistuojančią nuostatą apie „baltąją“ ir „juodąją“ magiją, tačiau tiek daug dalykų kūrinyje apstulbina ir teikia malonumo, kad skaitytojas turi gerokai pasistengti, kad įžvelgtų šiuos vidinius prieštaravimus.
Nebėra blogio klasikine šio žodžio prasme; yra tik socialinis „blogis“, kaip ir socialinis „gėris“. Nebėra draudimų jokiems paslaptingiems dalykams ir tai normalu; tačiau kartu tai lėmė ir abejingumą, suaugusiųjų tylėjimą, vaiko palikimą vieną sprendžiant svarbius, išnykusių moralinių kategorijų sukeltus klausimus. Idėjinė painiava sukėlė pasaulio suvokimo painiavą jų protuose; galbūt taip ir radosi šimtai vaikų, rašančių J. K. Rowling ir prašančių, kad ji supažindintų su Hariu Poteriu gyvai, priimtų juos į burtų mokyklą, kurioje rutuliojasi romanų veiksmas ir pan.
Autorė sukūrė jaudinamą istoriją apie vienišą berniuką, augantį pas savo giminaičius, miegantį po laiptais ir visų apleistą. Staiga paaiškėja, kad jis turi neįprastų, stebuklingų galių. Tai labai įprasta ir nudėvėta vaikų literatūros klišė, tačiau visada sujaudinanti. Taip prasideda ilga ir nuotaikinga istorija, liejasi netramdomas humoras, beveik nonsensas. Neginčijama knygų apie Harį Poterį vertybė yra įtaigi ir įvairi kalba, fantastiška vaizduojamo pasaulio erdvė suteikia nežabotas galimybes kuriant iki tol dar neegzistavusius vardus, sporto šakas ir pan. Rašytoja nesiekia savo kūriniu kam nors pakenkti, tačiau galima pastebėti, jog romanai apie Harį Poterį skaičiusiems paliko įspūdį ir sukėlė jaunimo domėjimąsi kultinėmis dvasiomis ir magija: knygos gerbėjų internetinėse svetainėse gausu nuorodų pavadinimais „kaip tapti ragana“, „sužinok apie dvasių pasaulį daugiau“ ir pan. Vaikų smalsumas pateisinamas, tuo tarpu suaugusiųjų abejingumas yra diskutuotinas. Jis galėtų prilygti tikėjimui, jog labai mylėdamas gali prisijaukinti alkaną ryklį ar įpykusį skorpioną. Šis sentimentalumas, dažnai pasitaikantis vaikų tarpe, yra grindžiamas neteisinga įvairių būtybių ir reiškinių supratimu.
J. K. Rowling knyga nėra savaime bloga knyga, nes, kaip minėta, tai priklauso tik nuo individo įgūdžio sintetinti informacinę medžiagą. „Haris Poteris“ susilaukė ir tokio didelio suaugusiųjų skaitytojų dėmesio, jog šiam skaitytojų ratui knygos apie jį išleistos įprastu, kišeniniu formatu. Tad gal tai knyga suaugusiems? Juk pagrindinis herojus vaikas dar nedaro knygos potencialiai vaikiška.
Rašytojas G. K. Chesterton, kuris jaunystėje buvo įsitraukęs į okultizmą, o vėliau tapo vienu didžiausių tikėjimo apologetų, savo knygose rašė, jog kultūros formuotojams atsisakius tikrojo tikėjimo (pvz., katalikybės, daugelio valstybių laikomos oficialia šalies religija), jie jokiu būdu nepasidarys objektyvesni, o tiesiog taps atviri seniems ir perkurtiems mitams. G. K. Chesterton pažymi, kad, kai žmonės nustoja tikėti dievą, tai dar nereiškia, kad jie nebetiki nieką, – tada jie gali įtikėti bet ką.
Tai iliustruoja ir W. Golding romanas „Musių valdovas“, pagal kurį 1963 metais režisierius P. Brook sukūrė to paties pavadinimo filmą. Juosta pasakoja apie grupės vaikų (vyriausiam vaikui tik dvylika metų), lėktuvui sudužus patekusių į negyvenamą salą, tragiškai pasibaigusį bandymą joje sukurti civilizuotą visuomenę. Kodėl jiems nepasiseka, neįmanoma paaiškinti nei marksistine dialektika (saloje yra pakankamai maisto, todėl neišeitų kalbėti apie klasių kovą dėl maisto išteklių valdymo), nei froidistine apologetika (noru užimti tėvo vietą, užgrobti motiną, būti valdomam gyvenamoje aplinkoje paplitusių kūniškumo simbolių). Tai skatina diskusijas apie žmogaus ribotumo esmę ir prasmę. Bauginamai ir įtikinamai cinema verite stiliumi (kai filmuojama ne studijoje, kaip senesniais laikais buvo įprasta, bet natūralioje aplinkoje, parinkus neprofesionalius aktorius, nenaudojant dirbtinio apšvietimo) perteikiama visuomenės, pamiršusios savo pagrindinį tikslą – taurinti sielą, siekti dvasinės harmonijos – ir paskendusios vartojime, alegorija. Filmas liudija, kad žmogus yra homo religiosus, t. y. asmuo, kuriam iš prigimties būtina kuo nors tikėti, o nepažįstant Dievo, jo vietą užima stabai. Juk būtų beveik logiška, jei vaikai būtų susivieniję prieš kokį nors saloje buvusį suaugusį (jo nebuvo) ir priešinęsi jo valdžiai. Bet gi savo stabu jie padaro sudžiūvusį karo piloto lavoną išpuvusiomis akimis, kabantį medyje kalno viršūnėje, ir kurio jie be galo bijo. Tuo pačiu filmas įrodo, kad vaikams persiduoda destruktyvūs suaugusiųjų veiksmai (karas), kaip lengvai, patekus į neišvengiamą bauginančią situaciją ir nesant vidinių sąmonės jėgų kilusiai baimei nuraminti, vaikas pats užsikrečia blogiu (saloje atsidūrę vaikai skyla į dvi gaujas, kurių viena pradeda aktyvų susidorojimą su likusiaisiais). Tuo pripažįstant kultūrą esant svarbiausiu instrumentu formuojant žmogaus tikrovės supratimą, sunkia užduotimi tampa prognozės, kas ir kaip paveiks augančio individo mintis.
Kita fantasy romanų patrauklumą tyrinėtojų akyse mažinanti aplinkybė būtų jų vaizdinis aktyvumas. Knyga nebūtinai yra geresnė už vaizdajuostę tik todėl, kad ji yra knyga: vaizdas greitai įtraukia, įvykis veja įvykį, o knyga suteikia erdvės integracijai – skaitau kai noriu, pavargęs užverčiu, – ji uždega vaizduotę, tačiau palieka jai daug vietos saviraiškai. Fantastinė literatūra pamažu niveliuoja skirtumą tarp spausdinto žodžio ir vaizdo, nes romanai pradėjo panėšėti į tokį patį nesibaigiantį įvykių srautą, kaip ir vaizdas ekrane.
