Šiek tiek hipė. Kairioji. Ir šiaip...

Ne. Mano mamos niekas nebūtų pavadinęs hipe. Ir bendraklasių mamos buvo tiesiog mamos. Švenčių išvakarėse jos kamuodavosi kirpyklose po puodais. Ar dar baisiau – vartydavosi pernakt su bigudi. Jos vilkėjo kostiumėlius, padabintus kukliomis segėmis, ir labai stengėsi derinti spalvas. Nieko ryškaus! Nebent karoliai...

Nors tuo metu... kitose pasaulio šalyse...

Ten gimė, augo, vargo ar džiūgavo hipių ir kitų laisvuolių vaikai. Jų lemtis – tikra dovana literatūros ar kino kūrėjams. Rašytojos Kate Cann knygoje „Šuolis“ atradau itin įdomią šeimos galvą – moterį. Ir nutariau: žvilgtelsiu į knygas mažiems ir jauniems svarbiu, gal net svarbiausiu aspektu: o kokios gi jūs, dabarties knygų mamos?

Pradėsiu nuo Lietuvos.

Onos Jautakės „Kamanės sekmadienis“ (leidykla „Gairės“) – novelių apie ketvirtokę Viliją vėrinys. Mergaitė gyvena kaime. Nė už ką nenori į miestą. Tas Jautakės aprašytas kaimas padvelkė pažįstamais, kiek primirštais pastoralės aromatais – pati nepajutau, kaip čiupau Antano Vaičiulaičio prozą vaikams.

Gražu ir gera skaityti, kaip mūsų klasikas rašo apie gamtą, – svaigu, kvapnu, romantiška, juntama, matoma. Bet... reiškiu kuo nuoširdžiausią užuojautą jo sukurtiems vaikams. Ne vaikai, o kankiniai, kamuojami kraupių nusikaltimų: nulaužė nevidonas pyragėlio gabalaitį, išliejo jovalą... Kilnūs suaugusieji po kurio laiko tas nuodėmes atleidžia. Laiminga pabaiga...

Kokia laimė, kad Ona Jautakė, išlaikydama senąją tradiciją (kaime gražu ir gera), kuria visai kitokius našlaujančios mamos ir dukters santykius. Ir karves melžianti, ir kitus įprastus darbus dirbanti mama yra inteligentiška. Ne tik... Ji sugeba pati atsiprašyti, kai pajunta, kad dukrą apkaltino be reikalo. Švelniai rožinio šilko su baltais obuoliukais, balta apykaklaite ir dirželiu – šit kokia Vilijai gražiausia mamos suknia. Ilgaplaukės gražuolės mamos...

Jūsų, skaitytojai, valia: tikėsite Onos Jautakės ir jos Vilijos pastorale ar abejosite... Vaikai, spėju, patikės labiau nei mes. Bent jau aš, būdama ketvirtokė, tik taip – idiliškai – kaimą ir įsivaizdavau. Jaučiausi nuskriausta, kad jo neturiu, – visi kiti juk turėjo... Manieji nusivylimai – kita kalba, o Onai Jautakei aš, dabartinė, skubu tarti gerą žodį dėl vietovardžių, vandenvardžių. Jie tikri. Tai iš Galvydiškės žmonės tempia grybus, tai Šėtupyje ar Ančioje vyksta vasaros maudynės. Pavasarinis Vilijos plaukiojimas – prie beveik apsemtų namų. Ten Vilija sužvejoja... katiną. Pakrikštija jį Vandeniu.

Plauksiu toliau – į Latviją. Nes po ranka – Mario Rungulio „Širdelių salos“ (leidykla „Vaga“). Liepojoje augusio rašytojo tekstai itin vandeningi. Kiek abejoju, ar jie įdomūs sausumos žmonėms. Juk neprivalu visiems plaukioti, irkluoti... Bet penkiolikmetei Lyvai – taip. Jos šeima (pavydas kvapą man gniaužia) gyvena ežero saloje. Didžiulio ežero! Susieto kanalu su jūra! Kapitono sala ne šiaip gavo tokį vardą – kadaise ten gyvenęs Lyvos prosenelis kapitonas.

Daili, smagi mergaičiukė Lyva nėra laimingas vaikas. Ji ginčijasi su mama. Visada. Dėl visko. Labiausiai – dėl skonio, nes skonis, pasak mamos, yra vienintelis pasaulyje dalykas, dėl kurio ginčytis verta. Tėvas bando balansuoti – jis tik taikdarys... Lyva bėga (išplaukia) iš namų. Netoli. Glaudžiasi artimoje valčių būdoje, nenumanydama, kad tuoj prasidės didieji išbandymai. Juk valtinėje įsikūrusi narkomanų trijulė, kuriai į ežero grožybes – nusispjauti. Pakrantėje besiblaškančią Lyvos mamą jie, nuo dozės apsvaigę, palaiko... ragana. Ne bet kokia ragana, o stebuklingo veidrodėlio savininke, norėjusia būti pasaulyje gražiausia. Lyva išplaukia – tiksliau, išsikapanoja – iš narkomanų liūno. Artimieji – šalia. Ir jos vaikinas, ir tėvai. Mama, skaitytojų nuostabai, prisiekia... manote, toleruoti dukros šukuoseną ar drąsą degintis kniūbsčiom be liemenuko? Anaiptol. Ji, salietė, išmoks plaukti. Jau greitai... Kai baigs kompiuterių ir vairavimo kursus – būtinai.

Tarp knygų jaunimui įterpsiu vieną itin vaikišką, iš ciklo apie detektyvę Bilę Pinkernel. Tai – Gesine Schulz „Pavogtas sodas“ (leidykla „Vaga“). Detektyvė – ne mama. Dukra... Mama dar neseniai dirbo leidykloje. Liko bedarbė. Dabar įsikūrė paveldėtame name jaukiame miestelyje ir rašo reklaminius tekstus. Ar įsivaizduojate, kaip ji pasišaukia savo dukrelę? Švilpia! Suglumsta Bilės draugai. Gal mamai atrodo, kad jos dukra – šuo? Bilei tik juokas. Kur kas svarbiau, kad mama nė kiek nestabdo didžiosios aistros – tirti nusikaltimus.

Miestelyje yra ką veikti: dingsta... sodai. Kas lankėsi Vokietijos pakraščiuose, supras, kad sodai iš tiesų gali dingti: juk tenykščiai žmonės negali jų neapkrauti nykštukais, undinėmis, fėjomis, neva antikiniais laikrodžiais. O ir velėna susivynioja it kilimas... Mėgstu detektyvus! Net ir tokius žaismingus, naiviai vaikiškus, kur jaunieji sekliai tartum Tomas Sojeris patys sau apsunkina tyrimą. Nejau perduosi žinią paprastai? Būtina sudėtinga šifruotė!

Vokiškuoju romantizmu knygoje dvelkia Knygų pilis – kitaip tariant, senoviškoje pilaitėje įsikūrusi biblioteka. Ten vis užsuka ir Bilė, ir jos draugai. Bibliotekininkė laikosi darbo valandų: ji mokosi skraidyti! Jokios magijos neieškokime – kuklioji moteris lanko aviacijos pamokas.

Anne Cassidy „Ieškant Džei Džei“ (leidykla „Gimtasis žodis“) – lyg ir detektyvas. Ciniškai žvelgiant. Tiesą sakant, viskas kur kas rimčiau. Skausmingai rimta. Rašytoja pasakoja apie mergaitę žudikę. Tekstas santūrus – jokių vingrybių ir gudrybių, jokios vilionės nei klastos. Bet veikia...

Autorė, be menkiausių abejonių, žudikės pusėje. Norom nenorom užuojautą pajus ir skaitytojai. Vaikų žiaurybės yra neapsakomos. Juolab – suaugusių. Džei Džei mama – gražuolė manekenė. „Visi pamatę jas kartu likdavo be žado. Atrodė, kad kitos mamos pavydžiai stebi, kaip Kerolė Džouns pritupia apkabinti dukters. Joms einant kartu iš mokyklos, Dženiferė paimdavo mamai už rankos ir jausdavo, kad į jas visi žiūri. Vyrai spoksodavo. Moterys keistai nužvelgdavo. Dženiferė žinojo, kad jos mama yra išskirtinė. Kerolė visą laiką laikydavo ją už rankos ir žingsniuodavo aukštai iškėlusi galvą, lengvai siūbuodama klubais, o jos aukšti kulniukai kaukšėdavo į grindinį, tarsi treniruotųsi eiti podiumu“.

Tie aukšti mamos kulniukai nukaukši į pornografijos žurnalus. Mamos nuotraukos džiugina kaimynų vaikėzus... Skaitytojus, besirūpinančius didaktiniu poveikiu, skubu nuraminti: knyga neskatina žudyti... Anaiptol. Ji pasakoja apie tai, koks nepakeliamas pasaulis, jei nužudai. Kad ir netyčia. Nesąmoningai. Apkvaitus nuo nuoskaudos, vienatvės, ilgai slopinto pykčio.

Savaime suprantama, kad mano mama buvo (ir liko...) vienintelė, nepakeičiama. Bet jei reikėtų rinktis literatūrinę mamą, žinočiau – kurią...

Atsiverskime pradžioje minėtą knygą: Kate Cann „Šuolis“ (leidykla „Gimtasis žodis“). Kai Koletės mama išlipa iš automobilio, mašina pakyla tarsi atsidusdama, ir dukrą ima juokas. Juk mama – apkūni! Jos požiūriu, laikytis dietos – tai tas pat, kas vartoti heroiną. Mama dukrą siunčia į mergaičių mokyklą – mokytis. Dar ta mama nori, kad Koletė dalyvautų moteriškuose pasiplepėjimuose – juk namuose nuolat lankosi nelaimingos, vyrų nuskriaustos draugės. Koletė gauna vyno – tik šlakelį taurėje, o jai vis tiek – nuobodu. Nelabai įdomu ir savigynos treniruotėse. Ten moko apsiginti nuo vyrų. Bet kad Koletei patinka vyrai, ji tik ir svajoja apie meilę – apie būsimą pirmą kartą.

Pirmą kartą sumauna mylimas vaikinas Artas. Dar labiau – jo pernelyg tolerantiška šeima, mielai klojanti jaunai porelei bendrą guolį. Juk Artui septyniolika, ten ir anksčiau – kitas viešnias – taip guldydavo... Galinga Koletės mama, bet dar galingesnė scena, kai ji kaip vulkanas įsiveržia į turtingus, prašmatnius Arto namus. Juk privalo pareikšti, kad seksas – ne kriketas, badmintonas ir fechtavimas!

Įspūdingas ir kitas epizodas: mama puošia dukrą. Randa senovinę palaidinukę – tiks prie juodų džinsų... Padovanoja tris žiedus – savo jaunystės žiedus, bet perspėja: apsirengusi senoviniais hipių kartos drabužiais, neįsijausk – nepradėk laikytis tų senų pažiūrų į laisvą meilę.

Sena hipė nesibaimina vaikų akivaizdoje atvirai sakyti: „Man reikia išgerti.“ Nes kai namuose svajinga šešiolikmetė dukra ir tylenis vyras architektas, – kartais tikrai reikia.