Vyriški švelnūs balsai

Retsykiais pasiilgstu Williamo Saroyano. Pasiilgstu taip stipriai, kad praėjusią vasarą iš tolimų kraštų parsisiųsdinau knygą. Ne jo. Bet apie jį. Turėjau perskaityti per dvi savaites... Padalijau tekstą po keliasdešimt puslapių kiekvienai dienai. Ir... pralenkiau pati save, nors anglų kalba anaiptol nesigiriu.

Stropus tyrinėtojas Johnas Leggetas itin nuoseklų tekstą pradėjo eseistiškai – atodūsiu. Niekas Amerikoje nebeprisimena Saroyano... Tyrinėtojui žmonės sako:

– Gal jūs kalbate apie Steinbeką? Gal apie Kerouacą? Matyt, painiojate pavardes.

Leggetas įžangoje liūdnai džiūgauja: vis dėlto užtiko vieną itin daug skaitantį paauglį, perskaičiusį visas Saroyano knygas.

Egzaminavau moksleivius ir aš. Naiviai tikėjau: Lietuva pralenks Ameriką, sutriuškins! Juk kalbėjausi su rašančiais, skaitančiais, literatūrai neabejingais. Tikrai šviesiais. 1:0 Amerikos naudai. Neužtikau nė vieno. Net su bendraamžiais kalbėdama Saroyano pavardę tariu beveik kaip slaptažodį.

Ak, leidėjai! Pakartotumėte bent jau „Žmogiškąją komediją“... Nes stinga – kaip stinga šiam pasauliui – vyriškų švelnių balsų. Būtent tokių, rašydama šią apžvalgą, dabar ir dairysiuos. Tokius ir garsinsiu.

Pradėsiu nuo šventės. Nes visada patiriu šventę, skaitydama Erichą Kästnerį. Tai prasidėjo vaikystėje. „Dvynukes“ gavome dovanų iš vertėjos Liucinos Starevičiūtės. Bene pirmoji man ir sesei užrašyta knyga... Vėliau panirau į „Emilį ir seklius“. Prieš keletą metų ne kartą rašiau apie Kästnerio romaną suaugusiems – „Fabianą“ (vertė Teodoras Četrauskas). Būtent šis tekstas padėjo man atspėti rašytojo paslaptį. Unikalus, nepakartojamas, vienintelis yra todėl, kad sugeba rašyti apie meilę – ne meilužių, ne sutuoktinių. Apie sūnaus ir motinos meilę.

Leidykla „Gimtasis žodis“ man įteikė dvi Kästnerio knygas. „Gegužės 35-oji“ (vertė Jadvyga Kardelytė) – pasaka apie būtą nebūtą kelionę. Vyrišku švelniu balsu čia pasireiškia bevaikis dėdė – vaistininkas Ringelhutas. Kiekvieną ketvirtadienį jis globoja savo sūnėną. Iš jo viengungiškų namų spintos abu ir iškeliauja...

„Erichas Kästneris pritarė Pamelos Travers ir Astridos Lindgren nuomonei, kad turėti savo vaikų arba gerai pažinti vaikų pasaulį – dar nereiškia, kad gali būti geras vaikų rašytojas. Svarbiausia gerai pažinti vieną vaiką – patį save“, – yra rašęs Kęstutis Urba.

Kaip neprisiminsi Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“, nes apie vieną dėdę dar būtinai rašysiu – taupau jį apžvalgos pabaigai. Kaip nepriminsi mamoms ir tėčiams: saugokite gimines viengungius.

„Gegužės 35-oji“ – kad ir meistro ranka rašyta – man netapo švente. Bet Kästnerio „Kenigsbruko gatvė ir aš“ – tikriausias malonumas; ją visiems – mažiems, jauniems, brandiems – drąsiai rekomenduoju. Mylimiausių savo knygų dešimtuką teks kiek perstumdyti: jame būtinai atsidurs „Kenigsbruko gatvė...“.

Rašytojas pasakoja apie savo giminę, šeimą, apie vaikystės miestą Dresdeną. Teigiamas jis buvo vaikas, dar ir koks teigiamas, švelnus, geras, klusnus... bet... Nė kiek nenuobodus. O sako, kad pirmūnai netampa menininkais. Tampa! Net jei kilę, kaip Kästneris, iš mėsininkų, arklių pirklių ir odininkų giminės. Kaip blaškydavosi tas odininko sūnus po Dresdeną, kaip aplėkdavo visus tiltus, ieškodamas ant vieno jų berymančios pervargusios savo motinos...

Dabar grįžkime į Lietuvą. Yra ir čia vyriškų švelnių balsų. Esu apimta palaimingos nuostabos: atidūs ekspertai pastebėjo, įvertino, pasiūlė į Metų knygos penketuką ir Selemono Paltanavičiaus pasaką „Velniukas ir vieversiukas“.

Nors...

Taip nedailiai, abejingai išleistos knygos pastebėti beveik neįmanoma.

Jei jau Selemono tekstas apie velniavą, tai leisiu sau stiprų žodelį ir aš: velniai rautų, kas nutiko „Žaros“ leidyklai, kad nesugebėjo tinkamai pateikti paslaptingo ir itin vaizdingo teksto? Kaip nesuvokė, kad į jų rankas pateko tyki retenybė? Nejau ištaškė visus dažus, išeikvojo visą popierių garbaus a.a. Martyno Vainilaičio knygoms?

Gerai žinau, koks taikus Selemono Paltanavičiaus būdas. Niekada nesikaus dėl savęs. Bet dėl tokio teksto vertėtų. Dėl meilės – dėl kipšiuko meilės vieversio kiaušiniui... Jaukumo persmelkta ta pasaka. Pasaka apie kitokį velnią, apie vieversio troškimą būti savimi.

Šie griežti žodžiai apie nedailiai išleistą knygą skirti anaiptol ne knygos dailininkei Sigitai Popalaigienei. Kai labai atidžiai žvelgi į iliustracijas, matai ir savitą manierą, ir jausmą, artimą tekstui. Bet tas maketas, tas popierius, ta nepagarba rašytojui ir dailininkei...

Laimingi – bent jau taip aš manau – dailininkai, gebantys rašyti. Arba rašytojai, mokantys piešti. Šiuo metu tvarkau namus – stalčius, spinteles, lentynas. Ką tik radau savo pirmos klasės baigimo pažymėjimą. Visi penketai, tik iš darbelių ir piešimo ketvertai. Tai buvo didi mano gyvenimo drama. Tebėra... Tokie kaip aš privalo atsiduoti kitų malonei, valiai. Kas kita Kęstutis Kasparavičius ir jo kvailos, trumpos istorijos... Viena po kitos byra dailios ir išmintingos knygos (leidykla „Nieko rimto“). Jis – vienas, o... kalba mums duetu. Rašydamas ir iliustruodamas.
Man Kęstutis Kasparavičius atrodo itin anderseniškas. Jo knygose prabyla, seka savo istorijas buitiškiausi daiktai. Šauniai balansuojama ties vaikų ir suaugusių riba.

O kad jau pasukau dailininkų ir leidybos link, tai priminsiu dar vieną knygą. Ką tik pasirodė Vytės Nemunėlio „Šimtą metų aš gyvensiu“ (leidykla „Gimtasis žodis“, iliustravo Rimvydas Kepežinskas). Apie poetą Nemunėlį (Brazdžionį) vargu ar rasčiau savaitraščio skaitytojams pasakyti ką naujo, bet dailininkas... Tikrai atsinaujinęs, tas pats, bet ir kitoks. Tebeliko neatkartojamas, kepežinskiškas koloritas. Jaukios, šiltos spalvos.

Dailėtyrininkai sugalvos, kaip pavadinti jo rankų darbo techniką – tartum ir siuvinėjimas ar... Tęsdama vyriškų švelnių balsų temą, privalau prisipažinti: mūsų giminėje siuvinėjo ar mezgė patys vyriškiausi, narsiausi vyrai.

Paskutinę anų metų dieną stebėjau, kaip iš Šiaulių į Vilnių atvykusią keturmetę Oną Aušrinę knygomis ir knygutėmis gausiai apdovanojo dėdė Marius. Jis smarkiajai Onai Aušrinei mielai tampa aukle.

Atstūmusi užsienietiškas margas viliokles, dukterėčia pasirinko Vytę Nemunėlį. Tiesą sakant, čiupo ne poetą, o dailininką Kepežinską, nes skaityti dar nemoka (labai prašė, kad dėdė Marius tos paslapties rašytojai Gintarei neišduotų).

Lietuva laimėjo!