Aktujėjam! Kvepia laurais...

Pasakosiu apie pasakas. Tik apie lietuviškas – apie kai kurias šiais metais pasirodžiusias pasakų knygas. Įkvėpė ne tik jos. Ir sąrašas. Jame – per keturiasdešimt pavardžių. Tai žmonės, pristatyti Anderseno medaliui. Pagaliau ir Lietuva. Tačiau tame skirsnyje, kuriame vardinami rašytojai, brūkšnelis. Tuščia. Kęstutis Kasparavičius – tarp dailininkų.

Sumaišties kilo daug. Pačiu dailininku neabejojo niekas. Informacija, kad jis pretenduoja gauti Anderseno medalį pirmasis Lietuvoje, daug kas nepatikėjo. O žinios teisingos.

Bėda (o gal laimė), kad Anderseno apdovanojimai – du. Vieną teikia Danijos kultūros ministerija – medikui, karalienei ar režisieriui lėlininkui. Už viską – už gyvenimą, nepanašų į kitų. Jį yra gavęs Antanas Markuckis. Kitas – mažasis Nobelis, tiksliau, Anderseno medaliai, teikiami ir rašytojui, ir dailininkui. Už meną. Tai – IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros asociacija) iniciatyva. Bet ir vėl painiava: asociacija sukūrė Garbės knygą. Joje lietuvių rasime, tačiau laureato neturėjome niekada. Net nebandėme turėti.

Tiedu Andersenai tarpusavyje nekonkuruoja. Abu apdovanojimai labai garbingi ir nė kiek nepinigingi. Tu pripažintas – ir gana. Mažuoju Nobeliu neseniai ėmė vadinti ir Astridos Lindgren premiją. Čia jau – ir garbė, ir pinigai.

Tai tiek apie laurų dvelksmą. Kitais metais, kai jau žinosime laureatus, gal kalbėsime daugiau. O kol kas – apie pasakas ir pasakininkus.

Pradedu nuo komiksų. Iljos Bereznicko „Drambliuko Alberto mankšta“ , „Albertas eina į gimtadienį“ (leidykla „Šviesa“) – smagūs drambliuko nuotykiai, besiprašantys animacijos. Leidykla ir autorius nevengia didaktikos, o kartu – komercijos. Jei knygutes apversi aukštyn kojomis ir skaitysi nuo kito galo, vienoje rasi patarimų, kaip mankštintis, kitoje – receptukai, kaip sveikai maitintis. Žodžiu, literatūra mažai skaitantiems. Reikia ir tokios. Net labai reikia. Tik kad tas šriftas toks sudėtingas, toks neaiškus – sunkiai dėliojančiam raides vaikui ar suaugusiam bus nelengva.

Mandra leidyba pakenkė ir kitai knygai, kurią man pasiūlė skaityti bibliotekininkės: tai – Sigitos Gedziūnaitės „Vienadančio, Kukulio ir Spuogo nuotykiai“ (išleido UAB „Epika“). Tekstas apie tris plėšikėlius gyvybingas, kupinas nuotykių. Gal pasigedau ryškesnės moteriškos ar mergaitiškos linijos, gal dar šio bei to estetiško, bet man nežinomą autorę sveikinu. Šios knygos pabaigoje – vilionė. Tai – žaidimas. Metę kauliukus, keliausime plėšikų takais karalystės link. Dailininkas Albinas Gvozdas, maketo bei fotografijų autorius Rimantas Varnas rizikavo, imdamiesi piešinių ir fotografijų montažo, spausdindami rašytojos tekstą ant paspalvinto („pagražinto“) popieriaus. Nežinau, oi, nežinau, ar bus nuo to lengviau skaitytojui. Tačiau imuosi beveik kategoriškai teigti: triukų ir vilionių dažniausiai griebiasi tie, kurie savimi ir kitais nelabai pasitiki.

Dabar jau skaitykime knygas, kurios yra tiesiog knygos. Pradėkime nuo nemenkos stirtos, kurią man ir redakcijai įteikė leidykla „Nieko rimto“ – viena iš nedaugelio, turinčių savo stilių ir savo braižą. Knygyne leidyklos knygas atpažinsi iš tolo. Net ir tas, kurias iliustravo ne Sigutė Ach ir ne Kęstutis Kasparavičius. Bet pradėkime nuo jo. Juk iš tiesų dvelkia laurai.

Ar tik jie?

Man Kęstučio Kasparavičiaus tekstai dvelkia ir Andersenu, jo mokėjimu regėti daiktus taip, tartum jie būtų žmonės, ir ne bet kokie, o tik tie, kurie turi savo paslaptį. Knygoje „Braškių diena“ atrinkau ir į savuosius, man svarbius sąrašus įsirašiau „Lagaminą“. Pasaka grakšti ir lengva – tartum debesys ar sapnas. Apie knygą „Dingęs paveikslas“ – kita kalba. Tai detektyvas vaikams, o labiau įgudusiam skaitytojui – gal ir švelni detektyvo parodija. Bet juk svarbiausia, kad dailininkas ir rašytojas, regzdamas intrigą, pasakoja apie tikrą paveikslą, saugomą Ermitaže, – „Kiemšunį“, kurį 1650 metais sukūrė Paulus Potteris. Dailės istorijos pamokėlė neįkyrės – juk iš meilės ir su meile apie meilę.

Kęstutis Kasparavičius taip pat iliustravo Loretos Kavolės knygą „Žiogo ir skaičiuotojo nuotykiai“. Veikėjų šioje ilgoje pasakoje, kurioje yra dar kelios nepriklausomos pasakos, – daug. Jie charakteringi. Skirtingi. Bet visi svajokliai. Ne tik pagrindiniams personažams, bet ir epizodiniams autorė skyrė daug dėmesio. Skaitydama prisiminiau senus senus laikus, dailininką Zenoną Šteinį – kaip jis ieškojo žmogaus, kuris parašytų scenarijų apie arklio ir karvės meilę. Kas pasakys, ar būtų jam tikusi Kavolės pora – arklys Silverijus ir karvė Žiedė, iš taurių, sklidinų vandens, išgaunantys burbuliukų muziką. Man tinka.

O dabar – apie knygą, prasidedančią retu įrašu: „Leidykla dėkoja redaktorei Giedrei Kmitienei už begalinę kantrybę rengiant šią knygelę.“ Paryškinau vardą ir pavardę, žinoma, aš. Bet kad tikrai kartais kyla noras vienų redaktorių vardus ir pavardes rašyti didžiausiomis, kad ir aukso raidėmis, kitų – nubraukti, užtušuoti ir dar ką nors tokio nupaišyti.
Su Gintaro Beresnevičiaus tekstu „Kaukučiai ir varinis šernas“ Giedrė dirbo tikrai daug. O kad Gintaras gali rašyti vaikams, nebūtų abejojęs nė vienas. Kaukams ir kitiems giminingiems padarams jauku ten, kur susitinka žinios, fantazija, intuicija. Ir dar tas kažkas, neaišku kas, kam žodžių nėra, bet kas yra svarbiausia. Linkiu, kad Jūsų vaikai pamiltų Kaukutį ir Kaukutę, vis sapnavusius baltą arklį su aukso žvaigžde kaktoje. Lai atsitraukia bent trumpam elfai, troliai, fėjos. Iš Gintaro Girios rūko vyniojasi mūsų genties savastis. Dailininkei Linai Dūdaitei savo apžvalgose jau esu skyrusi gerų žodžių, galiu tik pakartoti. Taip, aš pritariu, aš sutinku, kad kaukai ir kiti padarai – tokie, kokius mato Lina. Ir kad Girios pasaulis toks – jaukus net tada, kai grėsmingas.

O dabar, peržengusi apžvalgos didžiąją dalį, privalau prisipažinti. Perskaičiusi galybę pasakų (juk miniu ne visas), ėmiau kiek gailėtis dėl tokio kryptingo pasirinkimo. Tegu nuoseklūs būna mokslininkai, o ne aš, literatė. Susiliejo man tos pasakos į vieną debesį, migdė. Gal ir nieko blogo, gal nieko čia rimto, gal tokia jų dalia.

Vangiai, iš pareigos tiesiau ranką į dar vieną knygą – Urtės Uliūnės „Miegančias boružes“ (iliustravo Sigutė Ach). Ir atsibudau, ir tapo man ta knyga svarbi ir miela, ir baisiai džiaugiausi, kad pradėjau ją skaityti taip, kaip dera: pirma tekstai, o tik paskui apie autorę ir visi kiti knygos aprašymai. Autorė gimusi 1989 metais? Tik? Tai iš kur ta švelni išmintis, tas atidumas nesmulkmeniškoms smulkmenoms, tas taurus liūdesys, nuo kurio silpnieji galvotrūkčiais lekia? Galų gale – iš kur drąsa imtis pasakų? Moksleiviai literatai man nesyk yra prisipažinę, kodėl vengia rašyti pasakas: jie išaugo, jie skuba nutolti nuo savo vaikystės, jiems rūpi suaugęs pasaulis. Tą nuomonę gerbiu. Nesiginčiju. Bet šiaulietė Urtė mane paguodė ir nuramino: tartum būčiau grįžusi į savo vaikystę.

Vaikystėje tarp mylimiausių mano skaitymų (kikenkite, iškęsiu) buvo ir mamos gimnazijos laikų atminimų albumėlis. Niekaip nesuprantu, gal ir suprasti nenoriu, kodėl jį prisimenu, vartydama kai kurias knygas. Ir šią... Bet jei labai reikia etiketės, tai prikabinsiu: nuoširdu. Ir baigsiu pasažą, skirtą leidyklai „Nieko rimto“ .
Niekada nesu sutikusi Nijolės Jankutės, bet žinau: dabar gyvena Australijoje. Gimnaziją lankė Kupiškyje, o baigė ją Dypholco mieste, Vakarų Vokietijoje, 1929 metais. Bendravusieji sako, kad smagesnį ir kuklesnį rašantį žmogų sunku rasti. O juk rašytoja, ir dar kokia! Leidykla „Gimtasis žodis“ neseniai išleido Nijolės Jankutės „Kelionę į septintą stotį“ (iliustravo Nijolė Palubinskienė) – pasaką, kurioje, skrajodami kartu su ragana Teodora, nejučia pasimokysime ir gramatikos, ir kitų kalbos subtilybių. Ši knygos laida – antroji. Pirmąją skaitė už Atlanto augę lietuviukai. Tekstas nė kiek nepasenęs: juk apie televizijos bei televizoriaus viliones ir bjaurastis, apie reklamos klastas, apie dabar taip madingų raganų reginius, intrigas ir kovas. „Aktujėjam“ – tai raganos Teodoros, nepanašios į jokią kitą, burtažodis. Kai jį ištari, norisi šypsotis, – taip teigia knyga.

Aktujėjam! Šypsausi ir aš. Tiek visko turime.

Kas gi ta Laima Vincė, parašiusi „Vaiduoklę svetainėje“ (išleido „Gimtasis žodis“, iliustravo Aida Janonytė, iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė)? Anaiptol ne debiutantė, o Lietuvai žinoma vertėja, rašytoja Laima Sruoginis. Juntama, kad tekstą rašė jau patyrusi, ne tik įkvėptos kūrybos, bet ir amato garbingus dėsnius išmananti ranka. Greta rašytojos buvo ir trys patarėjai – jos vaikai.

Laima Vincė pasakoja apie salą Meino valstijoje. Ten gyvena Hana ir jos keistoka šeima. Dar vaiduokliai, kadaise oriai dainavę operoje, – jie dainavo net per gaisrą! Teatras sudegė, prisiminimai išblėso kaip blėnys, vaiduokliais nebetiki niekas.

Beveik niekas. Ir aš knygą skaitydama maniau, kad tas vaidenimasis – apgaulė, karnavalinis pokštas. Kad ne. Savo vaiduoklį turi bene kiekvienas žmogus. Ir daugybė teatrų...