Vaikų literatūra: keistos būsenos laikotarpis?

Lietuvos Respublikos Seimas 2007 metus paskelbė Vaikų kultūros metais. Kasmet Lietuvoje išleidžiama apie 500 pavadinimų vaikiškų knygų ir knygelių. Tik trečdalis jų – lietuvių literatūra, visa kita – vertimai. Vidutinis vaikų rašytojų amžius – apie 60 metų. Du trečdaliai jų – moterys. Vaikų literatūroje pastaruoju metu įdomiai reiškėsi R. Skučaitė, V. V. Landsbergis, B. Vilimaitė, V. Račickas, K. Kasparavičius, S. Poškus, A. Puišytė, V. Žilinskaitė, J. Nekrošius ir neseniai miręs Martynas Vainilaitis. Atsiranda tarp rašytojų naujų vardų, deja, plūsta grafomanai. Jų knygomis nusėti prekystaliai, tokios knygelės per prievartą brukamos į rankas autobusuose, poilsio vietose, renginiuose, net paplūdimiuose. Vaikų literatūros kūrimą valstybė remia atsainiai. Nors Tarptautinę vaikų knygos dieną Vytautei Žilinskaitei ir literatūrologui Vincui Aurylai skirtos premijos už vaikų literatūrą ir jos populiarinimą, renkamos geriausios metų knygos, reikia konstatuoti, kad vaikų literatūros politiką Lietuvoje dar kuriame, nes geriausių knygų atranka yra tik keliose rankose.

Kaune tėra keli vaikų literatūros kūrėjai, nuolat leidžiantys knygeles. Tai gal dėl to, kad jų leidimas – komercija, kuri verčia atpiginti leidinį, dažnai teksto, iliustracijos sąskaita.

Prieš kurį laiką docentas Kęstutis Urba teigė, kad lietuvių vaikų literatūrai pastarieji metai nėra palankūs. Vaikų knygų rinkoje pradeda imti viršų verstinė literatūra. Kai kurių leidyklų ar pavienių entuziastų pastangomis dar vis pakartojami reikšmingi prieškario ar išeivijos vaikų literatūros kūriniai. Perspausdinamos populiarios pasakos, tėvų ir senelių skaityti kūriniai. Deja, vertingiausia vaikų literatūra neturi galimybių prabilti užsienio kalbomis, ypač angliškai. Kęstučio manymu, matuodami ją ne tik savais, bet ir tarptautiniais masteliais, gražių, vertingų puslapių surastume ne vieną.

Nuskambėjo LITEXPO Vilniaus knygų mugės akcentas – vaikų literatūra. Šiai temai buvo skirtas ypatingas mugės organizatorių ir žiniasklaidos dėmesys. Praėjusių metų vasarą Klaipėdoje vyko tradicinis tarptautinis literatūros seminaras „Jūra ir vaikų literatūra“. Jame konstatuota, kad verstinės vaikų literatūros išleidžiama bemaž du kartus daugiau nei nacionalinės, o greta profesionalių vaikų rašytojų vaikams kuria daugelio profesijų žmonės – dailininkai, literatūrologai, mokytojai, gydytojai. Lietuva renka geriausias knygas, tačiau ne skaitytojų pasiūlytas, o specialistų atrinktas. „Kasmet Lietuvoje knygų vaikams išleidžiama labai daug. Nors tai yra mano darbas ir profesija, net aš nespėju peržiūrėti visų knygų. Tačiau kai svarstome premijas už geriausias knygas, yra tik 15–20 vertų dėmesio kūrinių. Mūsų valstybei tai – normalu. Ne taip jau mažai“, – kalbėjo K. Urba Klaipėdoje. Bet ar tai tos, kurias noriai skaito mažieji skaitytojai? (Beje, ar K. Urbai nekliudo būti objektyviam vien leidyklos „Nieko rimto“ leidinių reklama?)

Norėtume pakalbėti apie eiliuotas knygas patiems mažiausiems.

„Kauno dienų“ renginiuose V. Kudirkos viešoji biblioteka bando vaikus sudominti knyga. Susirenka būrelis miesto vaikų rašytojų, tačiau „Kauno dienų“ tėkmė tokia stipri, kad ne visada ir krantas pasiekiamas... Apskritai Kauno vaikų rašytojai gyvena atsiskyrėlių gyvenimą. Jei ne V. Kudirkos bibliotekos vaikų literatūros skyrių, filialų, mokyklų, Maironio muziejaus vaikų literatūros padalinio pastangos suvesti rašytoją ir skaitytoją, kalbėti nebūtų apie ką. Autoriai autoriams nelygūs. Vieni susitikimuose su vaikais nesiekia didelės naudos, nebent pareklamuoja, paplatina savo knygeles, kiti užsiprašo šimtų ar net tūkstančio litų honoraro...

Neišdyla iš atminties prieš gerus metus interneto Supermamų puslapyje perskaityta žinutė: „Mano vaikinas reikalauja skaityti knygutes, kai kurias perskaitai ir vėl reikalauja nuo pradžių. Rezultatas – 2,5 metų eiliuotą knygutę „Dešimt ačiū“ Kalėdoms pasakė atmintinai. 25 stulpelius... Ir nieko mes jo prievarta nemokinom, žodžių nekalėm, tiesiog nuolatos ją skaitėm. Vaikų atmintis stulbinanti. Inra“. (Kalba netaisyta.) Manau, tai geriausias paskatinimas autoriams. O mes kartais giriamės, kai trejų metų vaikas jau moka įsijungti kompiuterį... Nors ir tai gerai.

Knygos vertę daug lemia ir dailininko darbas. Žodis iliustratorius kilęs iš lotyniško illustrator, reiškiančio vaizduotojas, aiškintojas. Šiandien aiškinti vaikui, nemokančiam skaityti ar tik dar bandančiam tai daryti, nėra lengva, nes jam prieinami kompiuteriniai žaidimai, virtualios lėlės, kurias galima ekrane aprengti, karai ir lenktynės. Skaitymas, suteikiantis vaikui žinių apie pasaulį, ne toks patrauklus kaip monitorius. Bandome visokiais būdais sudominti vaiką skaitymu. Nepasakytume, kad blogai sekasi. Vaikas, pasirinkdamas knygas, kreipia daug dėmesio į iliustracijas. Prie jau iki šiol sėkmingai kūrusių iliustracijas vaikams (Leonardo Gutausko, Taidos Balčiūnaitės, Irenos Žviliuvienės, Romo Oranto, Šarūno Leonavičiaus, Danguolės Lunskienės, Rasos Teišerskienės, Alfredos Steponavičienės ir kt.) prisidėjo ir jaunesnės kartos atstovai. Tačiau užtenka ir mėgėjiškų piešinių, bandoma pradedančiųjų knygeles iliustruoti pačių vaikų piešiniais. Tai gerai ar blogai?

Vaikas nori pažinti aplinką per gausiai iliustruotą knygą, suprantamą, įdomų tekstą. Ką Kaune siūlo leidyklos ir leidyklėlės, plūstelėjusi vaikiškų knygų produkcija? Apie ką rašo patyrę ir pradedantys autoriai, ko moko 6–8 metų vaiką?

Iš pastarųjų metų debiutų įsimintinas autorius yra Česlovas Navakauskas (knygos „Šiaušė kuodą jerubė“ ir „Linksmažodžiai išdykauja“ – „Šviesos“ leidykla). Netrukus knygynuose pasirodys dar dvi: „Vitaminų maistas“ ir „Kada prasideda vasara“. Česlovas – „Šviesos“ leidyklos Lietuvių kalbos ir literatūros leidinių redakcijos vedėjas. „Dvigubas“ jo statusas – leidėjo ir autoriaus – leidžia profesionaliai vertinti vaikų literatūrą. Č. Navakausko nuomone, dažnai knygelių vaikams autoriai skleidžia paistalus, tai yra neformuoja realaus požiūrio į pasaulį. Juos prof. V. Kubilius pavadino „pamišusiais herojais“. Savo knygelėse Česlovas stengiasi per fantastinius dalykus vaikui pasakoti apie realų gyvenimą. Štai šuneliui kilo klausimas, kada prasideda vasara? Su juo vaikas keliaus į pievas, eis prie upelio, susitiks su bitelėmis, kol kartu supras, kad vasara prasideda kartu su bitelių medučio rinkimu.

Dalia Kudžmaitė – mokytoja ir bibliotekininkė. Gražiai nuteikė jos naujoji knygelė „Vaikeli, renkis į kelionę“ (2006 m.). Rašytoja mano, kad verta tikėti vaikyste, jos idealais, pasakomis, vaikiškomis tiesomis. Tas tikėjimas daug gali padėti. Šiais laikais pakanka bukumo, žiaurumo ir cinizmo. Todėl jai patinka paaugliai, kurie nori išsiskirti savo vidumi ir išore, kurie maištauja prieš šį pasaulį. Tik nedaug tokių, kurie patys yra dvasingi, sugeba atjausti kitus.

Alma Karosaitė eiliuoja patiems mažiausiems (knygelės „Šuniukų ABC”, „Kačiukų ABC“, „Stipriausias margutis“ (su Z. Gaižauskaite). Išleistų knygelių gausa neleidžia jai nuleisti kokybės kartelės. Pastaraisiais metais rašytoja nuolat važinėja po Lietuvą, susitinka su vaikais mokyklose, darželiuose, bibliotekose. Tai tarsi dviguba nauda, leidžianti pajausti mažojo skaitytojo pasaulį, teikti jam grožio, užuojautos pamokėles. Eilės skambios, prasmingos, nors kartu ir paprastos.

Tačiau netrūksta autorių, kurių knygelės vargu ar turėjo pasiekti mažojo skaitytojo rankas. Prasta kalba, eiliavimas, kartais nesuvokiama išsakytų minčių prasmė. Štai rašytojas Vytautas Ažušilis debiutavo knygelėmis „Adomėlis ir Austutė“ ir „Autukas“ (leidėjas – autorius, 2006 m.). Eilėraštyje „Žąsiukas“ piešia tokį vaizdelį:

Įsibridęs iki kelių,
Šaukia žąsiukų pulkelį,
Ragina lipt ant žolės
Mirkytų žirnių palest.

Arba:

Pasigavęs jis žąsytį
Neša parodyt Austytei,
Bet nespėjo nei pakilt,
Žąsinas į blauzdą – žnybt.

Skurdus vaizdinys, prastas rimas, ritmo „trūkčiojimai“ daro tekstus nepatrauklius.

Nijolė Morkūnaitė knygelėje „Po tėviškės saule“ (išleido UAB „Petro ofsetas“, 2006 m.), eilėraštyje „Nykštukas“, rodos, paprastą vaizdelį padaro sunkiai suprantamą:

Išėjo našlaitėlė
Karvutę paganyti,
Išlipo baravykas,
Ir grybų nematyti.

Arba eilėraštyje „Pati nuostabiausia“:

O eglės šakose
Kažkas sujudėjo.
Pati pelėdžiukų
Prie lizdo sėdėjo...

B. Lenktytė „Baubo namelyje“ (leidykla „Tobula rasa“, 2005 m.), netaisyklingai kirčiuodama žodį, sujaukia visą eilėraščio struktūrą:

Kaimelio gale, palei raistą,
Trobelė stovėjo apleista.

Net patyrusiems ir gražių knygelių autoriams kartais pritrūksta reiklumo: mažajam skaitytojui pateikiami prastai suredaguoti tekstai, net keistoki posmeliai (prieš saulę blusas kramtantis šuniukas, aibes krečiantis murzinas paršelis). Ar ne tokias istorijas Č. Navakauskas vadina paistalais?

Kauno centrinio knygyno direktorė Stasė Gadliauskienė sako, kad knygynas stengiasi gintis nuo grafomanų, nes platina tik leidyklų leidžiamas ar Lietuvos rašytojų sąjungos narių savo lėšomis išleistas vaikiškas knygas. Taip daroma šiokia tokia atranka, nes dauguma leidėjų turi redaktorius, korektorius, nors kartais ir į šio knygyno salę prasprūsta grafomaniškų tekstų. Apsispręsta prekiauti tik per pastaruosius penkerius metus išleistomis knygomis.

Kas nulemia vaikams skirtų knygų paklausą? Šio knygyno pardavėja Loreta Krenciūtė mano, kad 6 – 8 metų vaikui knygą dažniausiai išsirinkti padeda tėveliai. Tad paklausą turi žinomų autorių knygelės, patraukliai iliustruotos. Didelę įtaką daro reklama, geriausių knygų rinkimai, nors kartais atrodo, kad specialistų ir skaitytojų nuomonė skiriasi. Net ir žinomų autorių tekstuose atsiranda nešvankybių, paistalų, kurių galėtų ir nebūti. Juk nustebinti mažąjį skaitytoją vulgarumu gal ir galima, tačiau ar verta?

Svarbu ir pasirinktas knygos formatas. Štai kelios leidyklos pradėjo leisti mažesnio formato kietais viršeliais knygeles. Jos brangesnės, tačiau puiki poligrafija, gražios iliustracijos sugundo ne vieną tėvelį ar mamytę plačiau atverti pinigines. Tačiau, be iliustracijų, turi būti ir prasmingų tekstų.