Vaikas ir knyga

Šiaurės ministrų tarybos biuro ir Kauno m. savivaldybės Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos iniciatyva Kaune vyko projektas „Draugai iš Šiaurės“, skirtas Šiaurės šalių vaikų ir jaunimo literatūrai pažinti. Ta proga suorganizuota diskusija „Knyga, vaikas, šeima, visuomenė“. Joje dalyvavo suomių rašytoja Marja-Leena Tiainen, islandų rašytoja Kristin Steinsdottir (abiejų knygos šiais metais išverstos į lietuvių kalbą), literatūros kritikai, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus nariai, bibliotekininkai, leidyklų atstovai. Taigi visi suinteresuoti, kad knyga išliktų ir būtų skaitoma. Diskusija paskatino dar kartą pagalvoti apie knygos reikšmę formuojant vaikų pasaulėjautą ir ką mes, suaugusieji, galime padaryti, kad jie skaitytų (juk jei nesuformuosime skaitymo įgūdžių iki dvylikos metų, vėliau vaikai knygos į rankas tikrai nebepaims).

Gyvename keistu laiku. Leidyklų skaičius didėja, kasmet išleidžiama daugybė skirtingų pavadinimų knygų, knygynuose pasiūla viršija paklausą, tačiau vis dažniau pasigirsta balsų, kad poreikis knygoms mažėja, kad televizija, internetas, žurnalai pamažu išstumia knygą kaip laisvalaikio leidimo būdą. Geriausias auklėjimas – pavyzdys. Jei knygas skaitys suaugusieji, didelė tikimybė, kad jas norės skaityti ir vaikai.

M. Leena Tiainen teigė, kad Suomijoje vaikai noriai skaito fantastinę literatūrą – tokias knygas kaip „Haris Poteris“. Fantastinių nuotykių žanras į jaunųjų skaitytojų būrį sugrąžino berniukus. Todėl tokio pobūdžio literatūra Suomijoje itin populiarėja. Oponuodama rašytojai, literatūros kritikė Asta Gustaitienė sakė, jog tyrimai rodo, kad brendimo laikotarpiu paaugliai ieško atsakymų į jiems rūpimus klausimus, savų problemų sprendimų visais įmanomais būdais. Vienas jų – realistinės knygos apie paauglių pasaulį. Taigi realistinis žanras niekuo nenusileidžia fantastikai. Svarbiausia – rašyti geras ir aktualias knygas.

Knygų mėgėjo ausiai maloniausiai skambėjo Islandijos patirtis. Kiekvieną žiemą Islandijos mokyklose organizuojamas knygų skaitymo konkursas – renkama daugiausiai knygų per tam tikrą laiką perskaičiusi klasė. Taigi visi mokiniai intensyviai skaito, norėdami nugalėti. Vaikas turi ne tik perskaityti kuo daugiau knygų, bet jas suprasti, gebėti atsakyti į klausimus ar parašyti esė pagal tai, ką perskaitė. Įsivaizduokite Lietuvos mokinius taip energingai skaitančius. O gal reikėtų pradėti formuoti tradiciją nuo pradinės mokyklos ir ji po truputį išaugtų?

Diskusijos metu vis skambėjo mintis, kad gyvename labai intensyviame amžiuje ir garsiai skaityti vaikui kiekvieną dieną nebelieka laiko. Perskaičiau tris pasakaites iš Kęstučio Kasparavičiaus „Kvailų istorijų“ – 2005 m. geriausios knygos vaikams. Pažiūrėjau į laikrodį – tai truko penkias minutes. Negi iš tiesų negalime skirti penkių iš tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimties paros minučių, kad mūsų mažieji augtų geresni?