Rašyk
Eilės (75843)
Fantastika (2219)
Esė (1521)
Proza (10680)
Vaikams (2571)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Paguoda nesveria rankų

2007-10-02
Vaikų literatūros apžvalga


Daugelis vaikų literatūros knygų šiandien – kaip daugiau ar mažiau pavykę filmai: yra siužetas, pakanka įtampos, veikėjai šabloniški, bet pusė velnio, atomazga – kartais netikėta, o kartais – neįtikima. Pasigendu dalyko, kuris filmui gal ir nebūtinas, bet knyga be jo – tik pusgaminis: kalbos, kuri būtų pagrindinė knygos veikėja. Deja, kalba šiandien tėra pagalbinė, techninė priemonė didžiuliams ir sunkiems knygų karkasams ręsti. Antra vertus, galima tik spėlioti, kaip skambėjo originalo kalba – kai tokie intensyvūs knygų srautai, naivu tikėtis, kad didelė dalis knygų (ypač populiariosios vaikų literatūros) bus deramai išverstos. Žinoma, ne visoms preciziško vertimo ir reikia. Profesionalaus vertėjo darbo daugiau nusipelno vaikų literatūros klasika ir kūriniai, neorientuoti į masinę prekybą.

Christopherio Paolini „Eragoną“ („Alma littera“, 2005) klasika laikyti dar per anksti, o menkai žinomu kūriniu – tiesiog šventvagiška. Užgimęs kilus „Žiedų valdovo“ bangai, šis kūrinys plūsta į panašių knygų jūrą ir nešasi su savimi sužavėtus skaitytojus, kad nugramzdintų juos savo paslaptingai skambančių žodžių seklumoje. „Eragonas“ man pasirodė įspūdingas dėl savo storio (nepatogu skaityti lovoje, rankos nutirpsta tokią plytą laikydamos) ir jauno autoriaus amžiaus („pacanėlis“, anot vaikų literatūros skyriaus bibliotekininkės). Matyt, tik jaunas žmogus gali manyti, kad stora knyga pasakysi daugiau negu plona. Taigi ir varo per penkis šimtus puslapių... Bet šiaip jau skaityti nenuobodu, ir košmarai paskui nekankina. Visai ne taip, kaip prisiskaičius E. A. Poe novelių. Tai gerai – žmonėms reikia knygų, po kurių nekankintų košmarai. Užtat, ko gero, pasiimsiu ir antrąją Ch. Paolini epopėjos dalį, kuri vadinasi „Vyriausiasis“. Tokio pat storio. Rankos vėl nutirps, aišku, bet tai niekis. Užtat neprisisapnuos „Lietuvos šokių dešimtukas“, kuriame, norėdamas įtikti publikai, turi šokti per lanką ir praryti kurį nors komisijos narį.

Dar galima prieš miegą pasiimti Sigutės Ach knygelę „Ambrozijus pradeda pirmas“ („Nieko rimto“, 2006). Tiesą pasakius, perskaičiau ir nelabai supratau, ką čia tas Ambrozijus (šuva, ne humoro grupė) pirmas pradeda – loti ar kąsti, bet piešinukai man patiko. Ir užrašai po jais: „Minčių ežiukas“, „Maža karvytė ir rausvas ežerėlis“, „Debesų avelių kelionė šilumos link“, „Ežeriukas ir jo sugalvota žuvis“ ir pan. Piešiniai su užrašais sudaro tokią (beveik) nedalomą visumą, kad visas kitas tekstas atrodo kaip penkta Ambrozijaus koja. Kodėl Sigutei Ach neišleidus vien piešinių knygelės? Ar gražiems piešiniams reikalingas labai jau vidutiniškas tekstas? Juk ir piešinius galima „skaityti“.

Gerai bent tiek, kad leidyklos „Nieko rimto“ knygos – nedidelės, kompaktiškos, nesveria po kilogramą. Jas patogu skaityti vakare lovoje. Galima įtarti, kad „Nieko rimto“ šitaip nori pateisinti savo pavadinimą (užtat niekada neišleis „Oliverio Tvisto“ ar „Odisėjos“), tačiau įtarimai, kaip žinome, ne visada pasitvirtina. Ulfo Starko „Sikstenas“ („Nieko rimto“, 2007) – nedidelė, greitai praryjama knygelė su piešiniais. Bet nuo „Ambrozijaus“ skiriasi tuo, kad tekstas čia yra svarbiausias komponentas, o piešinių gali ir nebūti (aišku, aš juokauju – nė nemanau įžeidinėti knygelės dailininkės Linos Dūdaitės, kuri daug širdies įdėjo į „Siksteno“ veikėjus). Knygelėje atskleidžiama tipiška situacija: Sikstenas auga su tėčiu, mama juos paliko. Užtat berniukas gegužės mėnesį į mokyklą eina su slidininko apranga, nes visi drabužiai nešvarūs, o tėtis vis nepataiso skalbyklės. Nepataiso, aišku, ne dėl to, kad geria degtinę (taip galbūt rašytų lietuvių autorius), o kad dirba naktinio autobuso vairuotoju ir neturi laiko. (Žinoma, man buvo įdomu, ko jie drabužių neišsiskalbia rankomis, bet ką aš čia, juk toks skalbimas – baisus anachronizmas!) Užtat kai pas Siksteną į namus ateina dama „karvės akimis“ ir pataiso skalbyklę, vėl kraipau galvą. Keisti gi žmonės tie švedai! Sako, emancipacija ten pas juos, feminizmas... Koks čia gali būti feminizmas, jei moterys taiso skalbykles, o vyrai nemoka skalbti rankomis? Nukris jos jiems, ar ką?

LTV laida „Emigrantai“ paskelbė, kad jei Norvegijoje eini į svečius, tai turi maišely nusinešti maisto, nes liksi nevalgęs ir negėręs. Nepatikėjau tokia žiauria žinia, bet skaitydama norvegų rašytojos Marit Nicolaysen knygą „Sveinas ir žiurkiukas“ („Gimtasis žodis“, 2007) įtariai sekiau, ar nepasirodys kur alkanas lietuvis. Nepasirodė. Užtat žiurkių išvydau daugiau negu reikia. Be abejonės, kultūringų, dekoratyvinių žiurkelių, o ne kanalizacijos mutančių, siaubo filmuose suryjančių ištisus kvartalus. Knyga smagi – specifinis norvegiškas humoras, mielas pagrindinis veikėjas Halvorsenas (žiurkiukas), na ir siužeto peripetijos savotiškos. Ką reiškia vien ekskursija į nuotekų valymo įrenginius ir šviečiamasis šios ekskursijos aspektas (svarstymai apie tinkamai panaudotų kakučių svarbą)!

Tik man nepatiko, kad apie kates šioje knygoje atsiliepiama su panieka. Matyt, autorė nemėgsta kačių. Bet dėl to nereikia skirstyti žmonių į šunų mylėtojus, kačių mylėtojus ir „andergraundą“ – žiurkių mylėtojus. Yra gi ir tokių, kurie myli visus gyvūnus, kad ir kokie jie būtų. Kaip pavyzdį pasitelkčiau Pelią Melkersoną iš A. Lindgren apysakos „Mes Varnų saloje“: jis net širšes mylėjo, tik apgailestavo, kad joms ta meilė nė motais.

Nugvelbusi iš sūnaus, slapčia perskaičiau vieną jo knygų – Angie Sage „Pradingusį kardą“ („Alma littera“, 2007). Tai antroji „Aramintos Baisuolės“ serijos knyga – pirmosios („Vaiduoklių namai“) neskaičiau, bet tai nė kiek netrikdė. Istorijos apie neįprastus namus ir kvanktelėjusias (na, galima pasakyti ir švelniau – keistas) šeimynėles kuriamos veikiausiai iš nepasitenkinimo šia sustabarėjusia visuomenės ląstele, o galbūt – ir pačia visuomene. Šiaip jau geriausias „keistos“ šeimynėlės pavyzdys man yra Adamsai, bet su nemenku susidomėjimu atrandu ir kitas. „Pradingusio kardo“ tekstas nėra daugiažodis, jį sudaro trumpi, tikslūs sakiniai, kuriuose savaip sušvinta humoristinės teksto intonacijos. Mieli širdžiai veikėjai – prieš penkis šimtus metų miręs riteris Horacijus, iš kurio belikę šarvai, jo pažo Edmundo šmėkla, vorai ir varlės (įrašau juos į gyvūnų, vertų jei ne meilės, tai bent pakantumo, gretas), keisti dėdulės ir tetulės. Knyga perskaitoma per kokį pusvalandį, bet tai nesumenkina jos žavesio. Veikiau atvirkščiai – nespėji užsinorėti miego! Ypač man patiko tai, kad nėra įspūdingų aprašymų, primenančių filmo „Žiedų valdovas“ scenas.

Užtat šias scenas priminė kitas kūrinys – Kai Meyerio „Vandens karalienė“ („Alma littera“, 2005). Vėl trilogijos dalis, ir, beje, pirmoji. Bet galiu pasakyti, kad jos man ir užteks. Kitų dviejų – „Akmens šviesos“ ir „Stiklinio žodžio“ – neskaitysiu. Žinoma, nesmagu tai pripažinti, ypač kai viršelyje randi tokius žodžius: „Kai Meyeris yra magiškojo realizmo meistras“ („Westfalenpost“) ar „Nedaugelis Vokietijos rašytojų sugeba taip meistriškai supinti siužetą“ („Neue Ruhr-Zeitung“). Pasijuntu lyg šventvagystę padariusi. Bet, antra vertus, argi šiandien ką nustebinsi magiškuoju realizmu? Pasenęs juk metodas, kad ir ką sakytum. O keisčiausia, kad siužeto peripetijos („Tamsių miesto gatvelių labirinte [...] pasirodo fantastiški blogio jėgų pasiuntiniai [...], žemėje atsiveria plyšys, į dangų šauna liepsnos, ir iš žemės gelmių pasirodo kraupi pabaisa“) visiškai neprimena magiškojo realizmo. Panašu, kad kūrinį reklamuojantys leidiniai nusičiupo pirmąjį sąvokos dėmenį, visai negalvodami apie antrąjį. Magijos gal ir esama, bet anaiptol ne realistinės, o veikiau kinematografinės, sugalvotos. O žodis „įspūdingas“ (taip apibūdinami „Vandens karalienės“ aprašymai) čia figūruoja tik kaip pagiriamosios kritikos klišė.

Beje, viena detalė man pasirodė „magiška“: jūrų mergelių burnos – „nasrai nuo ausies iki ausies“, panašūs į ryklio nasrus. Ironijos perliukas! Juk visi matome, ką iš sirenų ir undinėlių padarė popkultūra ir žiniasklaida – barbės, tik kad su uodegom.

O štai anglų rašytojos Anne Cassidy „Dingusi Džudė“ („Gimtasis žodis“, 2006) pataiko tiesiai į aktualijų „dešimtuką“: kas gali ramiai ir šaltakraujiškai skaityti apie vaikus, dingusius be žinios? Beletristika čia rūpi mažiausiai – norisi žinoti, kodėl taip atsitiko, kas dėl to kaltas. Perskaičius „Dingusią Džudę“ galima teigti, kad dažnai dėl dingusių vaikų būna kalti suaugusieji. Taip ir šiuo atveju: girtas Džudės dėdė sukėlė autoavariją, per kurią ir žuvo ši penkiametė mergaitė. Aštuonerius metus slėptas nusikaltimas taip ir būtų neišėjęs į viešumą, jei ne pagaliau prabilusi dėdės sąžinė. Per tą laiką buvo prisigalvota neįtikimiausių versijų, kaltės jausmas aštuonerius metus kankino Džudės seserį Kim, praganiusią Džudę, nežinia ir baimė kamavo Džudės tėvus. Aštuonerius metus mergaitės atkakliai ieškojo policija, tirdama ne tik įvairias versijas, bet ir žmoniškai, jautriai elgdamasi su dingusios mergaitės šeima. Pastarasis faktas atrodo vos ne kaip „magiškojo realizmo“ detalė. Nesgi mes, lietuviai, gerai žinome, kokia yra mūsų policija...

Taigi A. Cassidy knygoje didelė svarba teikiama žmogaus sąžinei. Bet jeigu visuomenė, kurioje gyvename, sąžinę laiko tokiu pat rudimentu kaip uodegą? Kiek neatskleistų bylų liks archyvuose...

Pasiilgusiems klasikos galima pasiūlyti naujai išleistas Wilhelmo Hauffo „Pasakas“ („Alma littera“, 2007). O, kaip drebėdavau skaitydama pirmąjį „Šaltosios širdies“ leidimą ir kokį didingą šuolį atlikdavau vakare atakuodama lovą – buvau tikra, kad po ja tūno jei ne numirėlis iš „Vaiduoklių laivo“, tai tikrai guli nukirsta ranka, paplūdusi kraujais! Naujasis leidimas labai solidus, turiu perspėti, kad labai sunkus ir rankos tikrai nutirps jį laikydamos. Bet kad ir ką sakytum, tai vis dėlto W. Hauffas! Ne toks, kokį skaičiau vaikystėje – kukliais apdarėliais ir taupiomis, bet gyvastingą šiurpą perteikiančiomis iliustracijomis. Šįsyk – rytietiškai margas, įmantrus, išraižytas ornamentais kaip persiškas kilimas. Aišku, omeny turiu dailininkę Aušrą Čapskytę, kuri baugųjį W. Hauffą mūsų linksmai visuomenei pateikia spalvingą ir gražų. Betgi neapsirikite! Svarbiausias vis dėlto yra tekstas. Daugeliui pasiūlyčiau perskaityti ne „Vaiduoklių laivą“ ar „Nukirstą ranką“, o, tarkim, „Jaunąjį anglą“. Subeždžionėjusiai visuomenei šis kūrinėlis turėtų kai ką priminti. Betgi bijau, kad visuomenė W. Hauffą skaitys tik kaip pramoginį autorių. Arba visai neskaitys. Pernelyg jau jis keistas ir niaurus. Rytus laiko kultūringais, o Vakarus – barbariškais. Dar ir iš padorių biurgerių pasityčioja, kaip džentelmeną pristatydamas orangutangą... O „Šaltoji širdis“ – pasakojimas apie turtuolį su akmeniu vietoj širdies? Taigi banalu. Visi žino, kad turtuoliai irgi verkia. Net su akmeninėmis širdimis. Serialai ir namų šeimininkės seniai tai patvirtino.

Bet klasika tuo ir gera, kad joje visada atrandi sau paguodos. O paguoda nesveria rankų.


Renata Šerelytė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Artėjantys renginiai


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą