Vaikų literatūros apžvalga
Jau ir Lietuvoje pastebima tendencija, kai paauglių literatūra dalijasi į dvi dalis: literatūrą paaugliams, kurią rašo rašytojai profesionalai arba mėgėjai, ir paauglių literatūrą, kurią rašo patys paaugliai ir kurią dažniausiai išleidžia arba jų tėvai, arba rėmėjai (būna ir išimčių, pavyzdžiui, pernai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido J. Stravinskytės „Paslapties įpėdinį“). Pastarajai literatūrai nestinga jaunatviško maksimalizmo, tačiau dar labai trūksta profesionalumo ir gyvenimo patirties.
Tačiau kartais suabejoji ir gerais rašytojų profesionalų ketinimais: iškelti aktualią problemą, aprašyti tikrą gyvenimo istoriją, prisitaikyti prie veikėjo iš gyvenimo, o ne iš fantazijų. Jau minėjau, kad ima nusibosti be saiko eksploatuojamas maginės fantastikos žanras ir bėgimas nuo tikrovės, bet, skaitydamas „neišgalvotas“ knygas, imi žmogus ir pasiilgsti vaizduotės stebuklų... Ir prieini išvadą, kad žanras nesvarbu, viskas priklauso nuo rašytojo talento ir požiūrio į pasaulį.
Jau neblogai lietuvių skaitytojams pažįstama vokietė Jana Frey šįkart vėl atsiskleidžia kaip šiuolaikiniam paaugliui aktualias problemas iškelianti rašytoja. Naujasis jos kūrinys „Užgesęs žvilgsnis“ („Gimtasis žodis“, 2007) – apysaka apie penkiolikmetę Loreną, avarijoje netekusią regėjimo. Ką besakysi, problemiška situacija – mergaitė svajoja apie rožinį gyvenimą, planuoja savarankišką išvyką su draugėmis, be to, romantiškai įsimyli – ir še tokia nelaimė. Dar vertėtų pridurti, kad Lorena – labai graži mergaitė, turi mylinčius ir anaiptol neskurstančius tėvus, puikius brolius (mažasis – smuiko virtuozas, vyresnysis – globėjas ir gynėjas), ištikimus draugus, kurie neleidžia nugrimzti į depresiją, negana to, netgi įsimylėtas berniukas jos, neregės, neatstumia. Skaitau ir nejučiomis imu lyginti Loreną su V. Juknaitės Loreta (iš knygos „Tariamas iš tamsos“), sudėtingo likimo nerege mergaite, kuri tokiomis siužeto peripetijomis pasigirti negali. Tikiu, kad Frey Lorenai buvo baisu, skaudu, siaubinga (aprašoma taigi tikra istorija!), bet kodėl Loretos pasakojimas sukrečia iki širdies gelmių, o „Užgesęs žvilgsnis“ lieka tik blankus išgyvenimo atšvaitas? Galbūt todėl, kad neįmanoma aprašyti kančios, kiekviena kančia – individuali. Be to, paprasta šnekamoji kalba (V. Juknaitės knygoje) šiuo atžvilgiu kur kas veiksmingesnė nei nugludintos kalbos figūros.
Kitos penkiolikmetės išgyvenimus knygoje „Toli nuo Tibeto“ („Gimtasis žodis“, 2007) atskleidžia šveicarų autorė Federica de Cesco. Knyga niekuo neišsiskirtų iš kitų jaunimui skirtų knygų srauto, jei ne egzotiška smulkmenėlė – pagrindinė veikėja Alicija yra tibetietė, įvaikinta šveicarės. Kadangi Aliciją nuo mažų dienų supa liberali aplinka, ji ir elgiasi, ir šneka, ir mąsto kaip tipiška Vakarų Europos paauglė, ir problemos tos pačios kaip daugelio – nesutarimai su įmote, pirmosios sekso pamokos, intrigos mokykloje ir pan. Betgi ne veltui Alicijos gyslomis teka paslaptingojo Tibeto kraujas! Ateina metas, kai jis atsiliepia į protėvių šauksmą. Alicija netikėtai susipažįsta su Šveicarijos tibetiečių bendruomenės atstovais, ir ši pažintis nuobodų paauglės gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Ji atranda Tibeto religiją, kultūrą, tikruosius draugus ir pirmąją meilę, paskui suvokia savo asmenybės vertę ir susitaiko su įmote, be to, demaskuoja jos meilužį, nemalonų tipą, užsiimantį vaikų pornografija. Siužetas nesudėtingas, galima sakyti, net banalokas, tačiau siužeto vingiai, susiję su Tibeto kultūra, papročiais ir istorija, suteikia ne tik egzotikos prieskonį, bet ir autentiškumo, tikrumo pajautą (epizodai, kuriuose pasakojama tragiška Tenzino šeimos istorija – beveik visa berniuko šeima žuvo per kinų okupaciją).
Autentiška galima vadinti ir lenkų rašytojos Beatos Ostrowickos knygą „Pasaulis aukštyn kojom“ („Gimtasis žodis“, 2007). Jos herojė – šešiolikmetė, vardu Olia. Truputį vyresnė už anksčiau minėtąsias veikėjas, galbūt todėl, kad lengviau būtų nešti ant pečių pernelyg anksti užgriuvusią suaugusios moters naštą: autoavarijoje žuvus motinai, Olia turi rūpintis tėvu, jaunesniąja seserimi ir broliuku. Užtenka perskaityti knygos ištrauką, kad suprastum, jog tai ne pyragai: „Pamirštu, kad reikia nupirkti sviesto, kad nebeliko muilo, kad tualete kabo nešvarus rankšluostis, kad prieš dvi dienas turėjau parengti geografijos referatą, kad metas į skalbyklą nunešti tėčio kelnes...“ Manyčiau, kiekvienos moters gyvenime buities reikalai yra tik įsisąmoninta būtinybė, o ne egzistencijos prasmė, kaip mano kai kurie maskulinistai ir maskulinistės, taigi įsivaizduokite, kaip šita būtinybė turėtų slėgti trapios ir romantiškos būtybės – paauglės Olios – pečius! Net pirmoji meilė (Mateušas) pasimeta kažkur tarp šitų nelemtų buities rūpesčių, bet nebūtų didžioji ir tikroji, jeigu jų nenugalėtų... Ostrowickos pavaizduotas pasaulis turėtų būti suprantamas ir artimas mūsų skaitytojams labiau nei Frey ar de Cesco aprašoma aplinka – visgi buvusi soc. lagerio šalis, panaši istorija ir panašios gyvenimo sąlygos, o ir personažų reakcijos kur kas gyvesnės, nestokojančios nei humoro, nei sarkazmo, nei slaviško atlapaširdiškumo. Herojai, kurie moka ne tik dejuoti, bet ir juoktis, skaitytojo paprastai nenuvilia.
Savotiška nuotaika, šiek tiek panaši į nesvarumo būseną, šiek tiek – į sapną atmerktomis akimis, apėmė skaitant australų rašytojos Joanne Horniman „Machaliją“ („Gimtasis žodis“, 2007). Gal tam įtakos turėjo specifinė tematika, itin egzotiška mūsų skaitytojo akiai – paauglys Matas augina savo dukrą Machaliją, nes motina (irgi paauglė) auginti nesutiko. Taigi kalbama apie vienišo tėvo problemas. Sakykit ką norit, betgi tai tikrai primena sapną mūsų patriarchalinėje visuomenėje. O dar ir stilius toks keistas, ir pagrindinis veikėjas Matas visiškai nepanašus į „normalų“ paauglį – svajoklis, tylūnas, besiklausantis garsų ir eilėraščių, rusai sakytų – „nebesnyj tichochod“. Ir še kad nori – vienišas tėvas! Žinoma, tema labai įdomi. Reta. Neišeksploatuota. Galbūt netgi tikra, „iš gyvenimo“. O tai, kad aktuali, nekyla nė menkiausios abejonės. Štai kad ir scena, kur Machalijos motiną Emę po gimdymo ištinka krizė, ir ji atsisako vaiko. Šiuo atveju Horniman sprendimas pasirinkti per anksti į pasaulį atėjusio vaiko tėvu tokį pat vaiką – paauglį Matą – galbūt ir literatūriškas, ir sufantazuotas, tačiau sąžiningas, formuojantis atsakomybės pojūtį.
Dar viena knyga, savo problematika ir stilistika artima minėtosioms, yra anglų rašytojos Sophie McKenzie kūrinys „Įdukra“ („Gimtasis žodis“, 2007). Šįkart dėmesio centre atsiduria keturiolikmetė Lorena, kuri žino, kad yra įvaikinta, ir trokšta rasti savo tikrąją šeimą. Paieška iš Anglijos nuveda ją į Ameriką. Ši istorija – savotiška mįslė, kurios atsakymas gana netikėtas, nes atsiskleidusi tiesa neprimena jausmingų „Nepriklausomos paieškų tarnybos“ surastų giminių apsikabinimų ir neprimena todėl, kad ilgai vienas kito nematę žmonės paprasčiausiai yra vienas kitam svetimi. Taip nutinka ir Lorenai: šeima, iš kurios ji, visai mažytė, buvo pagrobta, pasirodo besanti visai ne tokia, kokią ji susikūrė mintyse. Tačiau kadangi ir aktualias paauglių problemas nagrinėjančioms knygoms reikalinga laiminga pabaiga, be tokios neapsiėjo ir „Įdukra“. Vaikų grobikai pagaunami ir nubaudžiami, svetimoji šeima prisijaukinama, įtėviai irgi lieka idealios šeimos objektas. O, kad taip būtų ir gyvenime! Deja, gyvenimas – ne knyga, apibrėžto žanro jis neturi, o tuo labiau – privalomos laimingos pabaigos. Taigi skaitytojui belieka tikėtis, kad jeigu jo gyvenime staiga atsiras paslaptingai dingęs brangus giminaitis, tai bent televizijos studijoje galės gražiai apsikabinti, o jau kas toliau bus, vienas Dievas težino.
Anglų rašytojo Jameso Scudamore’o „Amnezijos klinika“ („Gimtasis žodis“, 2007) – dar viena keista knyga, kurios herojus kamuoja specifinė problema – „priklausomybė nuo vaizduotės“. Tačiau ar gali būti kitaip, jei veiksmas vyksta magiškojo realizmo žemyne – Pietų Amerikoje, Ekvadore, kuriame visos neįtikėtinos istorijos apgaubtos realybės pojūčio? Dviejų paauglių – ramaus, flegmatiško Enčio, atstovaujančio ūkanotajam Albionui, ir padūkusio, spalvingo Fabiano – pasakojamos nebūtos istorijos ne tik pasižymi stebėtinu tikroviškumu, susilieja į vaizduotės sukurto pasaulio vyksmą, bet ir ilgainiui sukuria trintį, prieštaravimą, sukelia pavojų, nes kiekvieno žmogaus vaizduotė yra individuali, taip pat ir ją formuojanti gyvenimo patirtis. Konservatyviems ir korektiškiems Enčio tėvams vaizduotės pasaulis nepriimtinas, jie nesuvokia magiškojo realizmo kaip kasdienio vyksmo, todėl nepatiki Enčio pasakojimais apie jųdviejų su Fabianu nuotykius ieškant paslaptingosios Amnezijos klinikos, susikurtos vaizduotėje. Užtat Fabiano dėdė, ekscentriškasis Suarezas, priima Enčio fantazijas kaip bandymą kurti magiškąjį realizmą, bet šitas bandymas, pareikalavęs jo sūnėno Fabiano gyvybės, perdėm nevykęs, prastas, kad prilygtų čionykščių sukurtoms legendoms. Todėl ir Enčio fantazijų įvertinimas toks negailestingas – Entis tėra „parazitas“, „gegutė“, „vandalas“ ir „joks sumautas pasakotojas“. Maža susigalvoti pasaulį ir istoriją – reikia jame mokėti gyventi. „Amnezijos klinika“ – keista knyga apie vaizduotę. Su įkvėpimu pasakojanti apie ją ir kartu perspėjanti, kad vaizduotės reikia bijoti.
Fantazija ir įtaigiu stiliumi pasižyminčias Michelle Paver knygas iš serijos „Sakmės iš amžių glūdumos“ raginčiau perskaityti visus, kam nusibodo ir maginė fantastika, ir kasdieniškoji, „problemiškoji“ paauglių literatūra. Apie pirmąją serijos knygą „Vilko brolis“ rašiau anksčiau, o šįmet „Alma littera“ išleido net dvi serijos knygas: „Dvasią klajūnę“ ir „Sielų rijūnus“. Autorė rašo apie žmones, gyvenusius prieš šešis tūkstančius metų mažomis bendruomenėmis – klanais. Didelę meninę įtaigą ir autentiškumą šios serijos knygoms suteikia tai, kad autorė praleido nemaža laiko tose vietose, kuriose kadaise gyventa knygos herojų – Lofoteno salose Šiaurės Vakarų Norvegijoje, Grenlandijoje, Rumunijos giriose, Suomijoje, Šiaurės Kanadoje, tyrinėjo eskimų ir Grenlandijos čiabuvių amatus, buitį, medžioklės būdus, stebėjo poliarinius lokius ir vilkus. Žinoma, stebėti visa tai gali bet kas, bet ne kiekvienas stebėtojas gali parašyti gerą knygą. Paver pavyko, nes ji, be stebėtojos, turi ir neabejotiną rašytojos talentą. Jos kūriniuose ne tik įdomios atskiros detalės, bet ir vykusi kompozicija, kvapą gniaužianti intriga, knygų idėja, kurią suvokiau kaip itin tolimo mums (laiko atžvilgiu) žmogaus dvasinio gyvenimo metraštį, gimimo ir mirties istoriją, kosminį jo pasaulio suvokimą. Gal ir keista priskirti tokią sąvoką žmogui, kuris dar rato nebuvo išradęs, bet, tiesą pasakius, kas iš to, jeigu šiuolaikinis žmogus laksto tais ratais nuo ryto iki vakaro, o į švytinčią pasaulio kosmologiją nė akių nepakelia?
Įdomi ir verta dėmesio – kaip pirmas bandymas vaikų literatūros srityje – man pasirodė Laimos Vincės (Laimos Sruoginis) knyga „Vaiduoklė svetainėje“ („Gimtasis žodis“, 2007, iš anglų k. vertė Vida Bėkštienė). Siužetas neįmantrus – devynmetė Hana, gyvenanti šimto metų senumo name, vieną naktį svetainėje išvysta vaiduoklę, kuri tvirtina buvusi operos žvaigždė ir kad svetainės tapetų rožėse įsikūrę kiti operos solistai ir netgi visas orkestras. Šioje knygoje esama ir kelionių laike (į 1910 – uosius, kai visos žvaigždės buvo dar gyvos), ir visokių vaiduokliškų nesusipratimų (tenoro batai krosnelėje ir balsas kamine), mokyklinių intrigų (peštukas Natanielis) ir kt. Tačiau mieliausia tai, kad autorė rašo apie dalykus, kuriuos gerai pažįsta, kurie jai brangūs, ji tuščiai nefantazuoja. Todėl įdomi ir sudegusio operos teatro istorija, ir Meino valstijoje esančios salos, ir Hanos šeimos kasdienio gyvenimo vaizdavimas – neskubiai, taupiai, tikslingai. Rodos, taip ir girdi girgždančius seno namo griaučius ir vandenyno, kuriame nuskendo „Titanikas“, alsavimą... Šios žavios detalės priverčia mane pamiršti tradicinę amerikietišką laimingą pabaigą. Bala jos nematė. Apsimesiu, kad jos nė nebuvo.
Apžvalgos pabaigoje liko solidus dvitomis: prancūzų autoriaus Timothée de Fombelle’io nuotykių romanas vaikams „Tobis Lolnesas“ („Gimtasis žodis“, 2007): I dalis – „Tarp dangaus ir žemės“, II dalis – „Elišos akys“. Šis autorius pažįstamas mūsų teatro žiūrovams – jo monodramą „Švyturys“ Kaune pastatė režisierius Gintaras Varnas. Kadangi spektaklio nemačiau, nedrįsčiau ieškoti sąsajų tarp „Švyturio“ ir šio nuotykių romano – gali būti, kad šie kūriniai neturi nieko bendra. Tobis Lolnesas – trylikos metų berniukas, vos vieno milimetro su puse ūgio, gyvenantis didžiuliame sename ąžuole. Kai Tobio tėvas, garsus mokslininkas ir išradėjas, atsisako atskleisti svarbaus išradimo paslaptį, nes mano, kad tai gali būti pražūtinga aplinkiniams, šeima turi bėgti nuo įtūžusių medžio gyventojų. Kūrinys pasižymi intriga, intensyviu veiksmu, subrandinta kulminacija, turi kelias pagrindinių veikėjų poras ir daugybę šalutinių veikėjų ir veiksmo linijų, kurios tvirčiau suveržia siužetą. Jo struktūra tikrai vykusi, tačiau čia nebūtų nieko nuostabaus, jei autorius nepasižymėtų savitu – taupiu, bet įtaigiu, kartkartėm poetišku – stiliumi ir aprašomo objekto – Medžio kaip pasaulio – vaizdavimu. Kartais, tarp paklaikusio bėgimo ir persekiojimo bei širdį draskančių meilės ir išdavystės intrigų, užsimenama ir apie kitų erdvių egzistavimą, kitų pasaulių buvimą. Susidūręs su Pievos pasauliu, iš kurio atėjo Eliša su savo motina ir su kuriuo Medžio pasaulis kovojo kaip su baisiu priešu, Tobis suvokia, kad Pasaulis yra ne tik Medis, kad jis – begalinis, paslaptingas, nepažįstamas. Šis ramus ir išmintingas Tobio suvokimas man bene pats gražiausias dalykas dramatinės įtampos persmelktoje knygoje. Tačiau skaitytojas, aišku, gali manyti ir kitaip...
Baigiasi Kiaulės, prasideda Žiurkės metai. Atsargiai vertinu Rytų kalendoriaus ženklus, nes pas mus jie paprastai reiškia visai ne tą, ką, pavyzdžiui, Kinijoje. Taigi ir praeinančius metus mieliau prisiminčiau ne kaip kiaulysčių, o kaip Vaikų kultūrai skirtus metus. O ateinantys, regis, bus paskelbti Skaitymo metais. Gera žinia knygų žiurkėms. Pirmyn!
