Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Pasaulio paslaptingas šydas

2010-12-08
Pasaulio paslaptingas šydas

Apie knygas mažiems ir jauniems



Gelbėkit!

Štai koks buvo juodraštinis šios apžvalgos pavadinimas – rėksmingas ar net isteriškas. Jį pakuždėjo Vytautas V. Landsbergis, t. y. jo knyga „Kaip Pelytė Zita pasaulį išgelbėjo“ (dailininkas Vaidas Žvirblis, leidykla „Dominicus Lituanus“).

Beje, ne tik pavadinimą – ir požiūrį. Ar knygoms, apie kurias pasakosiu, lemta išgelbėti nors vieną kitą skaitytoją, o jei ne išgelbėti, tai bent pagelbėti?

Gelbėtojo misija tikrai rūpi Vytautui V. Landsbergiui – rašytojui, apie kurio kūrybą, kiek tik pamenu, nuolat diskutuojama. Tačiau tik visai neseniai garsiai ir aiškiai prabilta apie pomėgį, poreikį ar madą pasakų veikėjams duoti žmonių vardus. Baiminuosi teigti, kad šios mados pradininkas Lietuvoje yra būtent Vytautas V. Landsbergis. Tikriausiai ne. Kad ypatingas populiarintojas – taip. Skaitydama ne tik suaugusiųjų kūrinius vaikams, bet ir jaunųjų literatų kūrybą, įsitikinau: ak, kaip plinta ta mada, kaip plinta!

– Mano kaime buvo karvė, vardu Mūza. Tačiau dėl to Mūza Rubackytė netapo prastesnė pianistė, – vienoje karštoje diskusijoje sakė moksleivius atlydėjusi mokytoja.

Kokia laimė, kad Mūza Rubackytė augo ne tame kaime, o tarp inteligentiškų žmonių…

Ir koks džiaugsmas, kad aš pati nesu mokinukė vardu Zita, apsupta šaipytis linkusių bendraklasių. Tad knygą apie drąsiąją Zitą galiu skaityti kuo ramiausiai, pasidžiaugdama, kad jos autorius itin talentingai sugeba pasakoti apie namus ir kuo siauriausia, ir kuo plačiausia žodžio prasme. Kokie tie namai gali būti jaukūs, šilti; kaip baisu ir negera nuo jų nutolti.

Man tik gaila, kad skaityti kiek trukdo Vytauto V. Landsbergio taip mėgstamos išnašos. „Hieroglifai – tai paukščių kojų atspaudai, kuriuos sugeba perskaityti tik varnos bei kiti labai protingi kiškiai“ –­ matyt, tai juokinga, net labai juokinga. Pykstu ant savęs, kad to humoro nesuprantu, kad vaizduotė vėl verčia mane pasijusti stropia mokinuke, keliančią ranką, kai mokytoja paklausia: „O kas yra hieroglifai?“

Draugiškos abejonės knygos populiarumui nekenks. Vytautas V. Landsbergis yra ir bus skaitomas, mokyklose ar bibliotekose laukiamas. Nuotykių gausa, žygdarbiai, kelionės į slaptingus kraštus –­ visa tai rasime knygoje ir… gal ne tik joje.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad šią vasarą pirmą kartą paragavau „Arklio Dominyko“ ledų. Neragavau, bet mačiau, kad yra ir tokių. Puiki leidyklos rinkodara; būtų dar puikesnė, jei pagaliau lietuvių autorių personažai taptų žaislais.

Žvelkime į kitą knygą. Dėl jos su kolegomis, itin kritiškai nusiteikusiais, susikirtau.

Tai – Virginos Šukytės „Pasaka apie ežiuką, kuris nenorėjo būti žvaigžde“ (dailininkė Aušra Čapskytė, leidykla „Gimtasis žodis“).

Knygoje – miško pasaulis, bet skaitydama pasijutau ne jame. Atsidūriau mažame miestelyje, bažnytkaimyje, jo bibliotekoje, dėkudie dar išlikusioje. Daugybę kartų tokiose lankiausi. Rašytojas privalo žinoti: svarbiausias viešnagėje bus ne jis; miestelio vaikai būtinai parodys koncertą. Gros fonograma, o mažos mergaitės pritars jai skaidriais balsais ir kraipys klubus – visai kaip televizijos žvaigždės.

Kad žinotumėte, kaip man nelengva rašyti šiuos žodžius… Bažnytkaimiuose mėgstu būti; gerbiu kaimo bibliotekininkes, įsijaučiu ir į koncertus. Kartais juos stebi ir klebonas, ir seniūnas, ir… visa šviesuomenė! Pasigendu tik įsivaizduojamo geraširdžio muzikos mokytojo su akordeonu ar net prie pianino ir jaukių dainelių – Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės, Sigito Poškaus tekstų.

O Virginos Šukytės knyga? Ar nuklydau?

Tai kad ne.

Knyga paprastai, bet ne prastai, suprantamai, aiškiai pasakoja apie pramogų verslą – kaip nedorėlis lapinas Rudis jautriajam ežiukui Pupsiui sugadina gyvenimą. Mums, suaugusiems didmiesčių gyventojams, dėl tų pramogų ir žvaigždžių tartum viskas savaime aišku, bet...

Ar tikrai?

Ir kodėl vaikų kultūrą puoselėjantys žmonės skelbia karą voveraitėms, lapėms, ežiukams, kiškiams? Laimė, kad šikšnosparniams – jis ir yra vienas svarbiausių knygos personažų – dar ne.

Įsivaizduoju šią pasaką inscenizuotą ir kaimo, ir miesto mokyklų scenose, ir mano taip mėgstamose bibliotekose. Erdvės mūsų visų fantazijai palikta daug.

Jau ne kartą esu rašiusi, kaip sugeba pasakų knygų tekstą skraidinti dailininkė Aušra Čapskytė. Skraidina ir šį kartą.

Virginos Šukytės pavardė pasigirs dar ne kartą. Rašytoja ne tik apdovanota vaizduote. Ji junta, kas aktualu, moka sklandžiai, intriguojamai pasakoti. Man gaila, kad dar vienos jos knygos – „Vilkai plėšikai“ (dailininkė Živilė Jackūnaitė-Šantarienė, leidykla „Homo liber“) sėkme negaliu vadinti.

Tai – jau trečioji, gana greitai pasirodžiusi Virginos Šukytės knyga. Paskubėta, kaip paskubėta! Vilkai rašytoją įtempė į vilkduobę – daugiau nieko negaliu pasakyti, nebent...

Tikiu, kad kiekvienas autorius turi teisę patirti nesėkmę, o dar labiau tikiu, kad, atsispyrus į vilkduobės dugną, tik smagiau keliauti žvaigždžių link.

Jei jums atrodo, kad netoliese augantis šešiametis sutrikęs, kad jam neramu laukti didžiųjų permainų – juk eis į mokyklą! – pasiūlykite gelbstinčią knygą.

Štai ji: Jurgos Čekatauskaitės, Ievos Babilaitės „Uršulė eis į mokyklą“ (leidykla Dominicus Lituanus). Dabar jos imtis – pats laikas. Spėju, kad gera ją skaityti lėtai. Ir ne tik skaityti – apie būsimų pirmokų rūpesčius kalbėtis.

Esu viena iš daugelio, kurie retsykiais išgirsta močiutės balsą. Kai baisu. Kai slegia buitis. Kai mane išbara. Močiutės patarimai debesiu leidžiasi ant žemės. Ir gelbsti. Tad pritariu autorės pasirinkimui –­ būtent močiutė kalbasi su būsima pirmoke apie akiniuočių dalią, apie painiavą su pažymiais, apie žmonių keistybes ir skirtybes, apie klaidų pragaištį ir naudą. Nė vienas rūpestis nėra menkas: ką daryti, jei pamokos metu užsimanai į tualetą?

Tokio pobūdžio knygas įprasta vadinti pažintinėmis ir… deja, deja… dėti jas į atokesnę lentyną. Nei į knygų penketukų rinkimus, nei į kitas varžybas pažintinės nekviečiamos. Nepaisant to keisto požiūrio, pažintinės knygos mėgstamos, skaitomos.

Uršulei ir jos bendraamžiams linkiu kuo tiesiausio kelio; tėveliams – atidumo. Vilniaus knygynuose mūsų dėmesio vertų vaikiškų knygų tikrai yra daug, kuo įvairiausių. Mažesniuose miestuose – kur kas mažiau. Bet sakyti, kad badas, niekaip negaliu. Bėda kita: knygos, panašios į saldainių dėžutes, visada puikuojasi pirkėjams ir pardavėjams po ranka.

Kaip būtų liūdna, jei užmarštin prasmegtų puiki knyga – Selemono Paltanavičiaus „Kur išskrido pasakėlė“ (dailininkė Ula Gabrielė Vaičiūnaitė, leidykla „Gimtasis žodis“).

Neprasmegs.

Ji sukasi metų knygos penketuke, vadinasi, bus paskleista po Lietuvos bibliotekas. Bent jau po jas...

Sarmata prisipažinti, kad ši knyga per ilgai užsigulėjo ant mano stalo, vėliau prie stalo, galų gale – ne pastalėje, bet ir ne po ranka. Netraukė, neviliojo knygos pavadinimas.

Kaip apsirikau!

Orios, garbingos, romantiškos pasakos – tokia retenybė. Sakytum, rašytojas reiškia pagarbą tam pasauliui, kuris jį užaugino ir tebesaugo. Nė trupučio nepataikaujama skaitytojui – nei mažam, nei suaugusiam, nebandoma trūks plyš įtikti.

Nėra triukų? Nėra!

Nonsensu besiremianti literatūra ir madinga, ir populiari, ir leidyklų pageidaujama. Tebūnie. Dabar kalbu apie kitokią.

Man artimesnė ta, kuri išsišakoja iš E. T. A. Hoffmano, H. Ch. Anderseno, O. Vailde’o pramintų kelių ir klystkelių. Noriu tikėti, kad ne tik man. Būčiau vaikas, paauglė, studentė – nuo šios Selemono Paltanavičiaus knygos nebandyčiau nutolti. Grįžčiau. Kaip grįžtu prie Janinos Degutytės, Vytautės Žilinskaitės slaptingų pasakų.

Retsykiais mes, suaugėliai, vaikų literatūrą godžiai skaitantys, pasikalbame, kad tik vyresniam, brandesniam žmogui lemta imtis vaikų literatūros. Neva reikia išaugti, subręsti, gal net nutolti nuo pernelyg raiškios patirties.

Dažniausiai – taip.

Kokia laimė, kad kūryba nepripažįsta jokių taisyklių. Dar taip neseniai – tik 2007 metais – buvau apstulbinta Urtės Uliūnės pirmosios knygos „Miegančios boružės“.

Moksleivės debiutas, jos pasakos sulaukė dėmesio – jei kalbėsime apie kultūros spaudą. Arba nesulaukė nė kiek –­ jei apie kitokią. Juk ne apie valkatavimą, ne apie narkotikus, ne apie smurtą ar priekabiavimą rašė Šiaulių gimnazistė. Jos pasaulis – minimalus, vos įžvelgiamas. Tai – ne žmonės, nors besielgiantys žmogiškai. Tai – vabzdžiai, vabalai. Tegu smulkmė, bet ar ne ji yra pasaulio paslaptingas šydas, gelbstintis nuo... nuo...

...beje, o nuo ko Jūs, suaugę žmonės, gelbėtis norite?

Urtės Uliūnės „Kitokia Svirplelio diena“ (iliustravo Irmina Dūdėnienė, leidykla „Nieko rimto“) – jau ne mokinukės, o studentės pasakų knyga.

Esame Samanų miestelyje, turinčiame savą tvarką, įpročius, papročius. Gal pernelyg ilgai pasakojama apie vieną ir tą patį, gal per aiškiai aiškinama, o dar ta minėtoji mada vadinti visus, ką tik galime, žmonių vardais...

Vienaip ar kitaip, nepatikėti Samanų miesteliu ir jo gyventojais – uodu, svirp­liu, tarakonu, žiurkėnu, balandžiu –­ neįmanoma. Spėju, kad autorė slaptoje kišenėje turi Samanų planą, apylinkių žemėlapį. Spėju ir daugiau: ta kišenė kupina ne tik įgimto ar įgyto intelekto, ji kupina ir minčių, idėjų, gebėjimo nuosekliai dirbti.

Urtės Uliūnės žingsniai mūsų literatūroje aidės vis garsiau ir stipriau.

Tad atšok, apžvalgininke.

Nenužiūrėk.



Gintarė Adomaitytė
 

Rašytojai

 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą