Apie:
„Į mano vardą ir pavardę, - sykį pasakė Oscaras Wilde - įeina dvi O, dvi F ir dvi W. Vardas, kurį lemta tarti kiekvieno žmogaus lūpoms, neturi būti per daug ilgas. Tai labai brangiai kainuotų duodant skelbimus. Kol esi nežinomas, keletas krikšto vardų naudingi, gal net būtini. Kai išgarsėji, porą jų numeti, kaip oreivis, kildamas aukštyn, išmeta nereikalingą balastą... Visi iš mano penkių vardų, išskyrus du, jau išmesti už borto. Netrukus išmesiu dar vieną ir būsiu vadinamas tiesiog Wilde arba Oscaru“.
Nuostabiausia ne tai, kad Oscaras Fingalas O`Flahertie Willsas Wilde tapo vienu iš tragiškiausių pasaulio genijų, o tai, kad viskas nesusiklostė daug blogiau. Nuo tos dienos, kai 1854 metų spalio mėnesį Wilde gimęs atsidūrė neįprastuose ir kiek kuoktelėjusiuose namuose pietiniame Dubline, pasaulis buvo pasirengęs iš jo pasidaryti sau spektaklį.
Neeilinių tėvų pora nesunkiai būtų galėjusi vaikui įkvėpti baimingą pagarbą. Tėvas, seras Williamas Wilde, buvo vienas iš daugelio Dublino įžymybių - ausų ligų specialistas, archeologas ir chirurgas, žmogus, kuris niekada nenusigerdavo, bet retai kada būdavo blaivus, ir kuris mėgo „kitas“ moteris. Motina, garsėjanti kandžiais eilėraščiais ir neurotišku nacionalizmu, buvo konservatyvios protestantiškos šeimos atžala; puiki kalbėtoja, nuostabi šeimininkė svečiams, tačiau tikra nelaimė vaikui, gimusiam iš tokios santuokos. Oscaras buvo antrasis sūnus - vyresnėlis, Williamas Charles Kingsbury Willsas Wilde gimė prabėgus metams po vestuvių ir dvejais metais anksčiau už Oscarą. Oscaro gimimas smarkiai nuvylė motiną - ji laukė dukters. Norėdama kaip nors užglaistyti šitą genetinę klaidą, ji leido Oscaro plaukams laisvai augti ir garbanotis, o vėliau puošė jį visokiais raukiniais ir kokardomis, kurių būtų negailėjusi dukrai. Tai truko tol, kol Oscarui suėjo devyneri.
Ilgiau laikytis savo motina būtų negalėjusi, nes Oscaras užaugo aukštas ir stambus - septyniolikos buvo daugiau nei šešių pėdų. Iš privačios mokyklos jis persikėlė į Trejybės koledžą dubline, o iš ten į Oksfordą... ir čia prasidėjo legenda. Oscaras tapo „estetikos profesoriumi“, to meto stabu. Jis sukūrė savo paties estetinį kostiumą - laisvus marškinius su atverčiama apykakle ir dideliu kaklaraiščiu, dažniausiai žalios spalvos, surišamu stambiu mazgu. Jis buvo tikras gėlių vaikas, slepiantis save po didelėms, įspūdingoms aguonoms, lelijomis ir saulėgrąžomis. Iš jo šaipėsi, tyčiojosi, juokėsi, piešė jo karikatūras. Net teatras jį užkliudė - sykį „Pulkininke“, pjesėje, kurią parašė tuometinis „Punch“ redaktorius, o kitą kartą Gilberto ir Sullivano „Kantrybėje“. Tačiau pasityčiojimas scenoje, užuot Wilde sužlugdęs, kaip daugelis tikėjosi, jį tik išgarsino.
Kad „Kantrybė“ sulauktų deramo pasisekimo Amerikoje, buvo nuspręsta pasiųsti Oscarą į turnė su paskaitomis, kurių tema buvo estetizmo principai, o tikslas - paremti spektaklį. 1882 metais Oscaras atvyko į Niujorką, neturėdamas ką deklaruoti muitinėje, „išskyrus savo genijų“. Ir Amerika iš karto pradėjo juoktis. Jis vaidino visur, kalbėjosi su kaubojais, kalniakasiais ir klykiančių moterų pulkais. Jis pasakojo, kad būdamas Amerikoje turėjo nusisamdyti du sekretorius, „vieną pasirašinėti mano autografų ir atsakinėti į šimtus laiškų, kurie ateidavo, o antrą, rudais plaukais, kad savo garbanas siuntinėtų damoms, kurios rašė prašydamos mano garbanų. Antrasis sparčiai pliko“. Nors jis paskaitas skaitė vilkėdamas savo estetiniais apdarais, nenešiojo nei aguonų, nei saulėgrąžų. Dar nesibaigus turnė, jis jau buvo tapęs tikresniu Laukinių Vakarų žmogumi už ten gyvenančius kaubojus ir galiausiai įprato avėti aulinius batus, ryšėti skarelę ir nešioti dešimties galonų talpos kaubojišką skrybėlę. Kur tik nuvažiuodavo, visur sukeldavo sumaištį ir grįžo į Angliją labiau išgarsėjęs ir labiau pageidaujamas to meto salonuose negu prieš išvykdamas. Be abejonės, ši kelionė po Ameriką ir padarė Oscarą tuo, kuo jis tapo.
Jis ėmė pasakoti pasauliui apie savo skausmus ir kančias, apie savo meilę ir karus taip, kaip iki jo niekas nebuvo pasakojęs. Jis patikino savo skaitytojus, kad dauguma žmonių miršta „nuo padlaižiaujančio sveiko proto“, ir nuėjo savitu nuostabiu keliu, kuriame susijungė gerumas, noras padėti ir sąmoningas menas, kartkartėmis pramaišiui su dosnia žodinės karatė porcija. Jis nepakęsdavo kvailių, bet dažnai priversdavo ir labai protingus žmones pasijusti kvailiais, ypač kai jie bandydavo su juo suremti kardus. Taip atsitiko Shaw, Whistleriui ir ypač Frankui Harrisui.
Sąmojis ir humoras buvo neatskiriama Oscaro dalis, jis sugebėdavo ištisas valandas išlaikyti auditoriją pakerėtą. Jis puikiai mokėjo suderinti gelmę ir sąmojį. Oscaras žinojo viską, pažinojo visus, galėjo kalbėti apie vyrus, moteris,vaikus, knygas, visomis temomis nuo sporto ligi maisto. Bet jis ne visada buvo linkęs su visais diskutuoti. Kartą jis vieną svečią pasitiko šiais žodžiais: „O, aš taip džiaugiuosi, kad jūs atvykot. Yra šimtai dalykų, kurių nenoriu jums pasakyti“.
Sykį jis pasakė, kad niekas taip greit nesensta kaip laimė, ir jo paties laimė iš tiesų sparčiai paseno. Dar gerokai prieš jo didžiosios karjeros galą Londone buvo kuždamasi, kad jis esąs homoseksualas, ir šitaip apkaltintas jis 1895 metais buvo nuteistas. Tai buvo didžioji jo gyvenimo tragedija; jis nepajegė dvejus metus ištverti devyniolikto amžiaus sunkiųjų darbų kalėjime. Paleistas iš ten, jis persikelė į Paryžių ir 1900 metų lapkričio 30 dieną mirė. Mirties patale jis paliko savo draugui Robertui Rossui ilgą laišką, kuriame yra tokie žodžiai: „Mano gerklė kaip kalkių duobė, mano smegenys - žaizdras, o mano nervai - piktų angių kamuolys“.
Kitą kartą jis pasakė: „Mirštu, kaip gyvenau - ne pagal išgales“. Šiaip ar taip, nebus užmirštas nei jo palikimas - pjesės, poezija, kritika, nei juo labiau jo sąmojis, šmaikščios epigramos, kurios įrodo, „kaip svarbu būti Oscaru“.
Aštuoniolikto amžiaus vidurys ir pabaiga buvo karalienės Viktorijos valdymo laikotarpis, kai nepaprastai konservatyvus ir negailestingas visuomenės požiūris dažnai pamindavo talentingus menininkus. Modernusis angliškasis pasaulis tiek mene, muzikoje ir literatūroje įgavo dalelę pranzūziško manierizmo, tačiau netapo daug atviresniu kitoms šalims. 1837-1901 m. visuomenėje prisimenami kaip vieni iš represyvinių, disciplinuotų ir moralizuotų laikotarpių. Būtent tuo metu ir kūrė O. Vaildas.
Bibliografija:
Vertimai į lietuvių kalbą:
Salomėja Herodienės duktė : drama viename akte. - 1915. - 59 p.
Granatų pavėsy / vertė K. Puida. - Kaunas, 1923. - 126 p. [kitas leidimas - 1914 m.]
Pasakos / vertė J. Jablonskis. - Šiauliai : "Kultūros" b-vė, 1924. - 250 p.
Socializmas ir žmogaus siela : sutrumpintas vertimas. - Kaunas, 1928. - 16 p. (LSM Aušrininkų draugijos leidinys; nr. 7)
Nerimta komedija : 3 veiksmų komedija. - 1939. - 205 p.
Laimingasis princas ir kitos pasakos / iš anglų kalbos vertė Rūta Zita Saukienė. - Vilnius : Valst. leidybos centras, 1995. - 119 p. [kiti leidimai - 1958 m., 1960 m., 1962 m., 1975 m., 1985 m.]
Kentervilio pilies vaiduoklis : [apsakymas] / vertė Jonas Jablonskis. - Kaunas : Spindulys, 1995. - 49 p. [kitas leidimas - 1928 m.]
Amžiaus portretas : mintys ir aforizmai / sudarė Mykolas Karčiauskas, Evelina Puzaitė. - Vilnius : Meralas, 1998 (Kaunas : Spindulys). - 269 p.
Pasakos vaikams : ["Lakštingala ir rožė" ir kitos pasakos] / vertė Rūta Saukienė ir Donatas Sauka. - Vilnius : Egmont Lietuva, [2001] (Spausd. Italijoje). - 96 p.
De profundis / iš anglų kalbos vertė Milda Keršienė. - Vilnius : Charibdė, [2001] (Kaunas : Spindulys). - 175 p. [kitas leidimas - 1996 m.]
Doriano Grėjaus portretas : [romanas] / Ferno Zygelio adaptuota versija ; vertė Edmundas Juškys. - Vilnius : Alka, 2002 (Kaunas : Spindulys). - 236 p. [kiti leidimai - 1932 m., 1970 m., 2001 m.]
