Poetas gimė 1943-05-20 Laičiuose, Molėtų rajone.
1962 m. baigė Vilniaus miškų technikumą. Dirbo miškininku, studijavo žurnalistiką, dirbo Literatūra ir menas. Nuo 1976 m. - Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

Bibliografija:
Dangiškos eglės: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1969.
Jūros klėtys: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1972.
Medžio mokyklėlė: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1972.
Saulės obuolys: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1975.
Balandžio rytas: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1977.
Kantrybės medis: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1977.
Giedras mano rūpestėlis: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1980.
Žinia: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1981.
Pavasario skudutis: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1982.
Tėviškės langas: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1984.
Perveria: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.
Žuvusių žvaigždės: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1985.
Tėvų namai: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1988.
Lenktas marių mėnulis: eilėraščiai. - Vilnius: Vyturys, 1988.
Koplytėlė šiaurėje: eilėraščiai. - Vilnius, 1990.
Nakties viduramžiai: eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 1996.
Vigilijos: eilėraščiai. - Vilnius: Joružis, 1997.
Rytas su senstančiu imperatoriumi: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1998.
Vienas: eilėraščiai. - Vilnius: Lietuvos geležinkeliai, 2002.
Užmigo žemė: eilėraščiai. - Vilnius: Gelspa, 2002.
Ramu kaip prieš mirtį: eilėraščiai. - Vilnius: Diemedis, 2005.

Apdovanojimai:
1997 m. P. Širvio literatūrinė premija už eilėraščių knygą Vigilijos.

Tekstai:
http://www.tekstai.lt/tekstai/skripka/index.htm

Andrėjus Zanievskis (Andrzej Zaniewski) - šiuolaikinis lenkų poetas ir prozininkas, literatūros kritikas ir žurnalistas. 

Gimė 1931 m. balandžio 13 d. Varšuvoje. 1964 m. baigė Istorijos studijas Varšuvos universitete, šiuo metu dėsto literatūrą bei vadovauja Lenkijos rašytojų sąjungai. 

1994 m. pasirodęs jo romanas Žiurkinas (Szczur) akimirksniu sulaukė plataus skaitytojų dėmesio. Romanas buvo išverstas į devynias užsienio kalbas. 

Savo knygoje rašytojas imasi iššūkio - papasakoti gyvenimo istoriją iš žmonių niekinamo gyvūno perspektyvos. Skaitytojas norom nenorom yra priverstas patekti į eilinio žiurkino nūdienos rūpesčius nuo jo gimimo iki pat mirties. Ten, kur teka kanalizacijos vandenys, karaliauja išmatos ir nesibaigianti tamsa, verda mūsų akims nematomas gyvenimas, aršiai kovojama dėl išlikimo, renkamasi tarp vilties ir praradimo, meilės ir neapykantos, kančios, skausmo ir vienatvės. Nenuilstamos žiurkino klejonės rutuliojasi tuo pačiu gyvenimo keliu, kuriuo keliaujame ir mes. Romane žiurkės alegorija pasitarnauja atspindėti mus valdančius įstatymus ir dėsnius, kadangi  tiek žiurkės, tiek žmonės gyvena vieni šalia kitų juos supančioje erdvėje. Kūrinio ašis sukasi apie mintį, kad žiurkės gyvenimas per daug nesiskiria nuo kiekvieno žmogaus likimo. Žiurkinas - tai tas pats romano puslapius verčiantis skaitytojas, kovojantis su analogiškomis baimėmis ir nuopuoliais, o jo džiaugsmai glaudžiai persipinantys su gyvūno patiriamomis laimės akimirkomis. 

Andrėjus ir toliau intensyviai atsidėjęs rašymui, skaito poeziją, spausdina recenzijas ir aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. 

Bibliografija:

Žiurkinas: romanas/ iš lenkų k. vertė Leonija Malakauskienė. - Vilnius: Tyto alba, 1997. - 144 psl. 

Vaiva Kuodytė – poetė ir literatūros kritikė. Baigė Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, vėliau studijavo VU Kauno humanitariniame fakultete. Dirbo LRS kanceliarijoje, leidykloje „Baltos lankos”. Parašė keliolika knygų recenzijų ir literatūros apžvalgų, išspausdintų įvairiuose kultūriniuose leidiniuose. 

2013 m. pasirodė pirmoji poetės eilėraščių knyga Pakiša žvėrelei. 

Bibliografija:

Pakiša žvėrelei: poezija/ Vaiva Kuodytė. - Kaunas: Kauko laiptai, 2013. - 80 psl. 

Rokas Radzevičius - muzikantas, ideologas, dainų tekstų autorius ir kompozitorius, rašytojas, festivalių organizatorius. 

Gimė 1972 metais Vilniuje. Mokėsi B. Dvariono muzikos mokykloje, vėliau studijas tęsė Vilniaus universitete Istorijos fakultete. Tais pačiais metais tapo grupės "Skylė" įkūrėju ir idėjiniu lyderiu. 

Studijų metais Rokas aktyviai domėjosi Lietuvos roko muzikos istorija. 2013 m. pasirodė jo pirmoji knyga Lietuvos roko pionieriai, kurios pagrindu tapo dar 2000 m. jo apgintas magistrinis darbas. 

Knygoje pateikiama istorinė roko kaip reiškinio Lietuvoje retrospektyva. Leidinys sudarytas iš autoriaus pokalbių su įvairiais muzikantais, atstovavusiais tuometinę rokerių kultūrą. 

Bibliografija: 

Lietuvos roko pionieriai/ Rokas Radzevičius. - Kaunas, Vaga: 2013. - 464 psl. 

Anais Nin (Angela Anais Juana Antolina Rosa Edelmira Nin y Culmell) – prancūzų kilmės amerikiečių rašytoja, moteriškosios erotinės literatūros pradininkė, novelių, daugybės kritikos straipsnių ir apsakymų autorė.

Gimė 1903 m. vasario 21 d. kubiečio pianisto ir prancūzų dainininkės šeimoje. Ninos vaikystė prabėgo Europoje, tačiau po tėvų skyrybų su motina ir dviem broliais buvo priversta kraustytis gyventi į Barseloną, vėliau į Niujorką. Sulaukusi šešiolikos metų, metė mokslus ir kurį laiką dirbo modeliu įvairiems menininkams.

1923 m. Kuboje Nina susituokė su pirmuoju savo vyru Hugu Parkeriu Guileriu, bankininku ir eksperimentinių filmų režisieriumi. Pora apsigyveno Paryžiuje, kur Nina pradėjo rašyti savo garsiuosius Dienoraščius (Diaries). Rašytoja vis labiau gilinosi į moteriškojo seksualumo prasmes, tuometinio meilužio, garsaus psichoterapeuto Ottu Rank, dėka ieškojo kalbos išraiškos priemonių užgimusiems potyriams aprašyti. 1939 m. dėl artėjančio karo Nina su vyru išsikraustė gyventi į Niujorką.

Dar gyvendama Paryžiuje, Nina buvo užmezgusi aistringą romaną su rašytoju Henriu Milleriu, nuo kurio buvo pastojusi, tačiau nėštumą nutraukė. Po jos mirties 1986 m. pasirodžiusiame viename jos dienoraštyje Henris ir Džiunė (Henry and June), atvirai pasakojama apie painius ir dramatiškus jos santykius su Henriu ir jo žmona, kuri buvo tikroji femme fatale. Ir nors Nina buvo heteroseksuali, šiai fatališkai moteriai visuomet jautė stiprų žavesį ir emocinę trauką. Tuometinis jos vyras, toleravęs visus žmonos romanus, minimas tik prabėgomis.

1947 m. Arizonoje Nina susituokė su šešiolika metų jaunesniu aktoriumi Rupertu Polu, palikusi savo pirmąjį vyrą ir ilgą laiką buvo oficialiai susituokusi su jais abiem. Visgi 1966 m. dėl iškilusių teisinių nesklandumų, santuoka su Rupertu buvo anuliuota, nors pora ir toliau gyveno kartu iki pat Ninos mirties.

Kaip rašytoją Niną labiausiai išgarsino jos dienoraščiai, kuriuos ji rašė įtraukdama asmeninius įvykius iš 1931 – 1977 m. laikotarpio. Juose ji išsamiai aprašė intymias gyvenimo patirtis, santykius su įvairiais savo meilužiais ir draugais - rašytojais, menininkais, psichoanalitikais ir kitomis to meto įžymybėmis. Ir nors pirmasis jos dienoraščių tomas pasirodė, kai jai buvo 63 metai, iki šių dienų yra išspausdinta penkiolika jų tomų.  

Šių dienų kritikai liaupsina Niną ir už jos erotinio pobūdžio literatūrą. Ji buvo pirmoji moteris rašytoja, išdrįsusi taip atvirai nagrinėti to meto Amerikos visuomenei draustinas temas. 4-ajame dešimtmetyje, iškilus pinigų stygiui, Nina su Henriu Milleriu ir keliais draugais ėmėsi rašyti pornografinio pobūdžio apsakymus anoniminiam šių pasakojimų kolekcionieriui, gaudami dolerį už lapą. Pradžioje planavusi niekuomet viešai nepublikuoti šių leidinių, visgi septintajame dešimtmetyje ji sutiko leisti juos išspausdinti pavadinimais Veneros delta (Delta of Venus) (1977) ir Paukšteliai (Little Birds) (1979). Pagal minėtąjį kūrinį Veneros delta tuo pačiu pavadinimu yra pastatytas ir nemažo populiarumo sulaukęs filmas. 

Savo erotiniais rašymais Nina kalbėjo apie savitą moteriškąjį seksualumą, kuris neturi būti tik veidrodinis vyro atspindys. Dieviškoji pirmapradė moters seksualumo jėga turi būti nuolatos maitinama per visišką atsivėrimą jai, taipogi atsidedant kūrybai. Pasak Ninos, įvairių prieštaravimų kupinas moters vidinis pasaulis yra visiškai atsiejamas nuo vyro, kadangi moteris viena yra priversta kovoti su savo nuolatiniais ciklais, audromis ir baimėmis, kurių vyrai nepajėgia suprasti.  

Kilus feminizmo judėjimui, Nina buvo traktuojama kaip jo idėjų šalininkė, buvo kviečiama skaityti paskaitas universitetuose. Tačiau rašytoja nebuvo linkusi veltis į politinius veiklos aspektus.

Paradoksalu, tačiau kaip rašytoja, iki 1960-ųjų metų Nina buvo ignoruojama. Nuo 1985 m. jos antrojo vyro iniciatyva po jos mirties buvo publikuoti visą gyvenimą rašyti kūriniai, pelnę Ninai dabartinį pripažinimą ir šlovę.

Mirė 1977 m. sausio 14 d. po trejus metus trukusios kovos su vėžiu Kalifornijoje.

Rašytojos kūriniai:

D.H. Lawrence: An Unprofessional Study (1932); House of Incest (1936); Winter of Artifice (1939); Under a Glass Bell (1944); Cities of the Interior (1959); Delta of Venus (1977); Little Birds (1979); Collages (1964); The Early Diary of Anaïs Nin (?); The Diary of Anaïs Nin (?); The Novel of the Future (1968); In Favor of the Sensitive Man (1976); A Literate Passion: Letters of Anaïs Nin & Henry Miller (1987); Henry and June: From a Journal of Love (1986), Incest: From a Journal of Love (1992); Fire: From A Journal of Love (1995); Nearer the Moon: From A Journal of Love (1996).

Bibliografija (lietuvių kalba):

Paukšteliai: erotinės novelės/ iš anglų kalbos vertė Urtė Katinaitė. – Vilnius: Charibdė, 1996. – 157 psl.

Michailas Pavlovičius Šiškinas (Михаил Павлович Шишкин) - vienas žymiausių šiuolaikinių Rusijos romanistų, literatūrinių premijų laureatas. 

Gimė 1961 m. sausio 18 d. Maskvoje. Studijavo anglų ir vokiečių kalbas Maskvos Pedagoginiame institute. Baigęs studijas, Michailas dirbo gatvių šlavėju, kelininku, žurnalistu, mokytoju ir vertėju. Kaip rašytojas debiutavo 1993 m. su pirmuoju apsakymu Kaligrafijos pamoka, kuris buvo išspausdintas žurnale Znamya. Nuo 1995 m. gyvena Ciuriche, Šveicarijoje. Toliau intensyviai atsidėjęs rašymui. Jo knygos yra išverstos į daugiau negu 10 pasaulio kalbų. 

2010 m. pasirodė jo romanas Laiškų knyga, kuris laimėjo Rusijos nacionalinę literatūros premiją "Didžioji knyga" bei buvo nominuotas antram pagal svarbumą literatūros apdovanojimui "Naujoji Rusijos literatūra". 

Knygoje, kaip ir ankstesniuose savo romanuose, Michailas nagrinėja opius gyvenimo, meilės ir mirties klausimus. Jo prozos kalba pasižymi plastiškumu, poetišku skambesiu ir emociniu psichologizmu, kuris pateikiamas dviejų pagrindinių veikėjų Sašos ir Volodios vidiniuose monologuose. Šie monologai skamba kaip intymūs dialogai vienas kitam rašomuose laiškuose, kurie egzistuoja kaip vienintelė išskirtų mylimųjų bendravimo forma. Laiškuose atgyja švelnūs pirmosios meilės atsiminimai, kurie jungia įsimylėjėlių širdis, padeda išgyventi patiriamus karo baisumus, vienatvę ir begalinį ilgesį. Poetizuotomis, emociškai paveikiomis priemonėmis atkuriamas veikėjų bandymas tarsi susigrąžinti jų prarastąjį laiką, nors realybėje kiekvienas yra priverstas gyventi atskirus gyvenimus. Skaitant ne kartą kyla klausimas: ar šis bendravimas tikras, ar tai tik fiktyvi iliuzija? Visgi pamažu ateina aiškus suvokimas, kad tik šių laiškų dėka buvę mylimieji sugeba neprarasti vilties ir kabintis į beprasmybės jausmo kupiną judviejų kasdienybę, kurioje tiek daug netekties, skausmo, vidinės tuštumos ir neatsakytų klausimų.    

Rašytojo kūriniai: 

Урок Каллиграфии (1993); Всех ожидает одна ночь; (1993); Слепой музыкант (1994); Взятие Измаила (1999); Венерин Волос, novel (2005); Письмовник (2010).  

Bibliografija (lietuvių kalbą):

Laiškų knyga: romanas/ iš rusų kalbos vertė Sigitas Parulskis. - Vilnius: Vaga, 2011. - 324 psl. 

Harieta Bičer Stou (Harriet Beecher Stowe) - amerikiečių rašytoja, poetė, visuotinį pripažinimą pelniusio romano Dėdės Tomo trobelė autorė. Visą gyvenimą kovojo ir aktyviai pasisakė prieš tuo metu Amerikoje egzistavusią vergiją, skatino ir palaikė vergų mėginimus išsivaduoti iš socialinės nelygybės ir prieš juodaodžius nukreiptos prievartos gniaužtų. 

Rašytoja gimė 1811 m. birželio 14 d. Konektikute religingoje trylikos vaikų šeimoje. Harietos motina mirė, kai mergaitei tebuvo penkeri. Tėvas turėjo tikslą išlavinti visus savo vaikus, tad nuo pat vaikystės Harieta mokėsi mergaičių seminarijoje, kur buvo dėstomos užsienio kalbos ir matematika. 

Sulaukusi 21 m., ji persikėlė pas tėvą, vadovavusį tuometinei Lane teologijos seminarijai,  į Cincinatį, esantį Ohajo valstijoje. Studijuodama ir nuolat bendraudama su įvairiomis intelektualų grupėmis, Harieta sutiko savo būsimą vyrą Kalviną Elis Stou, kuris buvo našlys, dėstė seminarijoje. Pora susituokė 1836 m. Abiejų pažiūros vergovės klausimu sutapo, jų šeima kurį laiką netgi savo namuose slėpė keletą pabėgusių vergų. Su vyru rašytoja susilaukė septynių vaikų. 

Savo, kaip rašytojos, karjerą Harieta pradėjo būdama vos septynerių, meistriškai rašydama rašinėlius, vėliau ėmėsi rašyti eiles bei apsakymus. Tačiau esminis lūžis įvyko 1850 m., kai Kongresas išleido oficialų įsaką, griežtai uždraudusį padėti pabėgusiems vergams. 1851 m. ji pradėjo rašyti ir spausdintis prieš vergovę kovojančiame žurnale Nacionalinė era, kur pirmąkart ir buvo viešai pristatytos garsiausio jos romano Dėdės Tomo trobelė ištraukos. 1852 m. šviesą išvydo ir knyga, kuri pamažu privertė visuomenę susimąstyti apie galimą vergijos panaikinimą ir paskatino masinius visuotinius sukilimus ir priešpriešą Amerikos pietuose. 

Kilus Civiliniam karui, Harieta buvo nuvykusi į Niujorką, kur susitiko su prezidentu Abraomu Linkolnu. Susitikime šalies vadovas ją apibūdino kaip "nedidelę moterytę, kurios knyga sukėlė didelį karą". 

Milžiniško atgarsio sulaukęs romanas Dėdės Tomo trobelė iš karto sumušė visus pardavimo rekordus, yra išverstas į daugiau kaip 60 pasaulio kalbų, užkariavo Amerikos, Azijos ir Europos skaitytojų širdis. Tai nuoširdus ir jautrus pasakojimas apie juodaodžio vergo Tomo, parduoto į vergiją, gyvenimą ir vargus. Romane atskleidžiama tuometinė situacija, kai žmonės tarsi gyvuliai buvo parduodami sunkiems darbams, nepakeliamai kančiai, žeminimams ir patyčioms. Alkis, badas, smurtas, žaizdos, skausmas, mirtis ir nepalaužiamas mėginimas išlikti žmogumi netgi pačiomis žiauriausiomis akimirkomis. Šį kūrinį Harieta rašė paveikta netikėtai cholera susirgusios dukrelės mirties. Liūdesys, nostalgija ir nemirštanti viltis dėl šviesesnės ateities glaudžiai persipina vaizduojamose vergų gyvenimiškose istorijose, turint vienintelį tikslą - išsilaisvinti. Knygoje nagrinėjamos socialinės ir žmogiškumo temos yra visuotinai aktualios tiek jaunajai auditorijai - vaikams, tiek ir suaugusiems. 

1870 m. kilus skandalui dėl brolio neištikimybės, rašytoja su šeima apsistojo Floridoje.  Ji negalėjo apsikęsti visuomenėje sklaidžiusių paskalų ir kaltinimų, buvo paprašiusi šeimos narių nuolat siųsti jai laikraščiuose nagrinėjamos istorijos atgarsius. Iki pat skandalo atomazgos Harieta nei akimirkai nesudvejojo brolio nekaltumu ir visuomet seseriškai jį palaikė.  

Per savo kūrybinį laikotarpį ji parašė 30 kūrinių, taip pat buvo viena iš Hartfordo meno mokyklos, kuri vėliau tapo Hartfordo universiteto dalimi, įkūrėjų. 

Mirė 1896 m. liepos 1 d. sulaukusi aštuoniasdešimt penkerių, Hartforde Konektikuto valstijoje. 

Bibliografija (išversta į lietuvių kalbą):

Dėdės Tomo trobelė: romanas/ iš anglų kalbos vertė Vanda Šiugždinienė. - Vilnius : Alma littera, 2011 (Kaunas : Spindulio sp.). - 366 psl. (paskutinis leidimas)

Alfredas Franckaitis - poetas, publicistas ir lietuvių literatūros vertėjas, visuomenės veikėjas, evangelikų pastorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

A. Franckaitis gimė 1921 metais Rytprūsiuose, Karaliaučiuje, vokiškoje šeimoje, tačiau nuo kūdikystės gyveno Lietuvoje – Kybartuose, Virbalyje, vėliau Kaune, kur 1940 metais baigė gimnaziją. 1941 metų sausį jis buvo repatrijuotas į Vokietiją, 1942 metais paimtas į karinę prievolę, triskart sužeistas, karo pabaigoje Čekoslovakijoje amerikiečių paimtas į nelaisvę, iš kurios greitai buvo paleistas. Erlangeno universitete studijavo evangelikų teologiją, studijas baigė Miunsteryje. Daugiau nei trisdešimt metų iki pensijos A.Franckaitis dirbo socialinį bažnyčios darbą Freištate Žemutinėje Saksonijoje.  

Vaikystėje puikiai išmokęs lietuvių kalbą, dar gimnazijoje ėmė rašyti eilėraščius abiem – vokiečių ir lietuvių – kalbomis, Vokietijoje ėmė skelbti juos nuo 1952 metų, Lietuvoje – prasidėjus Atgimimui: „Poezijos pavasario“ almanachuose, „Literatūroje ir mene“, „Dienovidyje“ ir kituose leidiniuose. Nuo 1988 metų jis buvo nuolatinis „Poezijos pavasario“ festivalių dalyvis.

Tačiau svariausias jo nuopelnas lietuvių literatūros, daugiausia poezijos vertimai į vokiečių kalbą. Jis yra vertęs daugiau kaip 130 lietuvių poetų kūrybą, išvertęs ir veik vien savo lėšomis Vokietijoje išleidęs Antano Baranausko „Anykščių šilelį“, Maironio, Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus eilėraščių rinktines.

Mirė Vokietijoje, 2013 m. kovo 6 dieną, eidamas devyniasdešimt trečiuosius metus.

Rašytojo kūriniai: 

Der Wald: Antanas Baranauskas/ į vokiečių kalbą vertė Alfredas Franckaitis. - Leer : G. Rautenberg, 1987. – 31 psl. 

Aus der Lyrik des litauischen Dichters Maironis/ į vokiečių kalbą vertė Alfredas Franckaitis. – Leer/ Ostfriesland: Gerhard Rautenberg, 1990. – 95 psl. 

Aus der Lyrik des litauischen Dichters Vincas Mykolaitis Putinas/ į vokiečių kalbą vertė Alfredas Franckaitis. - Leer/ Ostfriesland: Gerhard Rautenberg, 1991. – 112 psl. 

Duft von Roggen und Feuer: Justinas Marcinkevičius/ į vokiečių kalbą vertė Alfredas Franckaitis. – Wehrbleck: F. Franzkeit, 1996. – 165 psl. 

Meilės ir ilgesio eilės: eilėraščiai/ Alfredas Franckaitis. - Vilnius : Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999. – 93 psl.