Apie:
Elena Dekaminavičienė gimė 1950 metais Domeikiemio kaime, Kaišiadorių raj. Tai poetė, rašytoja, literatūros kritikė.  Nors 30 metų gyvena Suvalkijoje, apie save sako esanti daugiau aukštaitė nei suvalkietė. Šios rašytojos kelias kūrybos link buvo nelengvas, ilgas.

1965 m. būsimoji poetė baigė Viliūnų aštuonmetę mokyklą, įstojo į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą.  Specialybė - siuvimo technologija. Supratusi, jog "įsėdo ne į savo roges", grįžo mokytis į vidurinę mokyklą.  1966 metais įstojo į Kauno PTM - 36. Baigusi tapo tinkuotoja - dažytoja. Gyvenime jai teko dirbti įvairius darbus, kurie nesusiję su literatūra: gelžbetoninių konstrucijų dispečerė, dantų protezavimo pagalbinė darbininkė, įmonės "Eglė" sandėlininkė, vaikų darželio auklėtojos padėjėja, Kazlų Rūdos vidurinės mokyklos literatų būrelio vadovė, laikraščio "Kazlų Rūdos kronika" redaktoriaus padėjėja.

Tik 2002 metais Elena pradėjo mokytis Kauno VDU, kuriame turėjo galimybę studijuoti širdžiai artimą lietuvių literatūrą, o 2009 metais Vilniaus universitete sėkmingai baigė lietuvių filologo magistro studijas.

Šiandien Elena Dekaminavičienė  - Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos, Tėviškės pažinimo draugijos, literatų klubo "Girių versmė", kultūros ir meno draugijos "Židinys" narė.
Poetė yra išleidusi knygų vaikams: "Miegok, mažyti" (1995), "Gaidžio ašaros"(1997), "Ką slepia tyla"(2000). Tiesa, 2008 metais pakartotinai išleista knygelė mažiesiems skaitytojams "Gaidžio ašaros". Tai antrasis papildytas ir pataisytas knygelės „Gaidžio ašaros“ leidimas. Čia mažieji skaitytojai ras eiliuotų nuotaikingų pasakaičių ir eilėraščių.

1998 metais už eilėraščius iš ciklo "Gaidžio ašaros" poetei paskirta Vytauto Tamulaičio vaikų ir jaunimo literatūros skatinamoji premija.

Elena Dekaminavičienė nemažai poezijos kūrinių yra skyrusi suaugusiems. Tai "Ir liksi atminty" (1998), "Aš su tavim, žmogau" (2002), "Ne vien tik pėdos" (2005), "Kai tu šalia" (2010). Šios rašytojos poezijos kūriniai yra ne kartą spausdinti įvairiuose periodiniuose leidiniuose: "Lietuvos aidas", Gimtinė", "Tėviškės žiburiai" (Kanada) ir kt.

Poetinis vaizdas Elenos Dekaminavičienės kūriniuose konstruojamas iš realybės, vidinių išgyvenimų, emocijų. Jos poezijos krislai, "deimančiukai" slypi paprastoje gyvenimo kasdienybėje - kur kiekvienas daiktas byloja apie dalykus, dėl kurių verta gyventi, o iš poeto, menininko reikalaujama vieno - priartinti tą kasdienybę prie žmogaus, išmokyti jį žiūrėti visai pro kitą prizmę, matant nepaparasta paprastame. Eilėraščiuose ryškus kontrastingas nuotaikų bangavimas, likiminiai lūžiai, egzistenciniai atodūsiai. Kūriniuose skatinama kovoti prieš mirtį, vienatvę, skausmą, liūdesį, kasdienybės rutiną ir net visagalį laiką. Galbūt todėl Elenos Dekaminavičienės poetinis žodis - pilnas nevaržomos vidinės energijos. Jos eilėraščiuose kiekvienas posmas  - tarsi atskiras mostas, užbaigta vidinio įvykio atkarpa.

Pagrindinės rašytojos eilėraščių temos:

Meilė (eil. Pavydo triumfas, Vėjo bučiniai, Beprotiška naktis, Sonetai ir kt.);

Būtis (eil. Esi žmogus, Vizija, Tikrasis grožis, Moteris, Žvakė , Gražiausias žiedas ir kt.);

Egzistencija (eil. Norėčiau gimt, Esi žmogus, Pūga už lango ir kt.);

Kūryba, menininko kančios ( eil. Skrido aras, Kančių sala, Mūzų šaltinėlis ir kt.).

Elena Dekaminavičienė yra parašiusi recenzijų „Rankose – jūros akmenėlis“, „Kaip pas Dievą ant pečiaus,  „Neišsenkanti sietuva“, „Lyg nugludintas akmenėlis“, o taip pat nemažai straipsnių apie gerai žinomus rašytojus, poetus: „Atodūsis tyloje" apie Bernardą Brazdžionį,  „Keletas Leonardo Matuzevičiaus biografijos fragmentų“, „Viltis ir laisvės troškimas L. Matuzevičiaus kūryboje“, „P. Vileišio šeima", "Baladė lietuvių poetų kūryboje" ir kt.

Dera paminėti, kad svarbių pastabų apie Elenos Dekaminavičienės kūrybos estetikos principus savo straipsniuose yra pateikę J. Marcinkevičienė, A. Aušrienė, K. Račkauskas, B. Sarapinavičienė, Z. Vaičiulevičienė, O. Voverienė, Zubrickienė ir kt.

Šiandien Elena Dekaminavičienė pripažinta Lietuvos kultūros šviesuolė, projekto „Drąsinkime ateitį“ garbės galerijos nominantė, dalyvaujanti Tėvynės Pažinimo draugijos projekte „Lietuvos deimančiukai“. Poetė - Auksinės plunksnos laureatė (2003), ne kartą apdovanota pagyrimo ir padėkos raštais. Jos kūryba publikuota Kaišiadorių rajono literatų klubo narių poezijos almanache „Gija“, knygoje „Lietuvos deimančiukai“ bei prof. O. Voverienės knygoje „Prie tautotyros versmių“.

Knygos:

„Miegok, mažyti“ – leidykla „Dobilas“ Jonava, 1995.

„Gaidžio ašaros" – leidykla „Aušra“ Kaunas, 1997.

„Ir liksi atminty“ – leidykla „Aušra“ Kaunas, 1998.

„Ką slepia tyla" – leidykla „Kalendorius“, Kaunas, 2000.

„Aš su tavim, žmogau“ – leidykla „Dobilas“ Jonava, 2002.

„Ne vien tik pėdos“ – leidykla „Dobilas“ Jonava, 2005.

„Gaidžio ašaros“ – leidykla „Kalendorius“, Kaunas, 2008.

„Kai tu šalia“ – leidykla „Kalendorius‘, Kaunas, 2010.

Apie:

Monteiras Lobatas Žoze Bentu (Monteiro Lobato José Bento) – brazilų rašytojas, žurnalistas, gimė 1882 m. balandžio 18 d. Brazilijoje, San Paulo provincijos Taubaté mieste, ūkininkų José Bento Marcondes Lobato (tėvas) ir Olímpia Augusta Monteiro (motina) šeimoje. Augo fermoje.

1904 m. baigė San Paulo universiteto Teisės fakultetą. Jį labiau traukė menas negu teisė (Monteiras Lobatas puikiai piešė). Studijų metais jis dalyvavo studentų literatūrinėje debatų grupėje „Minaretas“, taip pat pradėjo savo veiklą spaudoje.

1907 m. išvyko į Areias miestelį, kur dirbo prokuroru. Ten 1908 m. kovo 28 d. susituokė su Marija Perez (Maria Pureza de Castro da Natividade), su kuria susilaukė keturių vaikų: dukros Martos (Marta, 1908), sūnų: Edgaro (Edgar, 1910-1942) ir Giljermo (Guilhermo, 1912-1939), dukros Rūtos (Ruth, 1916-1972). Pabodusį gyvenimą miestelyje Monteiras Lobatas bandė paįvairinti reikšdamasis spaudoje, užsiimdamas vertimais.

1911 m. Monteiras Lobatas su šeima persikraustė į paveldėtą iš močiutės fermą Buquira, kur bandė modernizuoti archaiškus ūkininkavimo metodus.

Rašytojas sukūrė prieštaringo charakterio veikėją knygoje „Žeka Tatu“ („Jeca Tatu“), taip pat parašė keletą istrorijų brazilų folkloro veikėjo Sasio (Saci) motyvais. 1918 m. pasirodė Monteiro Lobato kaimo istorijų rinkinys „Urupis“ („Urupes“), kurį lydėjo sėkmė.

Jis įkūrė „Montero Lobato&Cia” leidyklą, kurioje įvedė naujus leidybos standartus: puiki spausdinimo kokybė, naujų autorių paieška. Tačiau jo metodai nepasiteisino ir leidykla bankrutavo.

1920 m. Monteiras Lobatas išleido knygą vaikams „A menina do nariz arrebitado“ („Maža mergytė riesta nosyte“ – knygoje „Geltonojo Genio Ordinas“ ši mergytė lietuviškai pavadinta Pupyte, o knygoje „Sasio išdaigos“ ji vadinama Nosyte), su Voltolino pieštu viršeliu ir iliustracijomis, rekordiniu 50 000 tiražu. Šią knygutę jis parašė beveik atsitiktinai, labiau dėl pramogos, nes laikė save rašytoju suaugusiems, tačiau knyga taip patiko mažiesiems skaitytojams, kad ja prasidėjo ilga vaikiškų knygų serija.

Rio de Žaneire jis įkūrė kitą leidybos įmonę: Nacionalinę leidybos kompaniją.

Vėliau Monteiras Lobatas buvo pakviestas į Niujorką (JAV) dirbti komercijos ataše, šiose pareigose tarnavo ketverius metus (1927-1931 m.). Jis žavėjosi Henriu Fordu, naftos ir metalurgijos pramone.

1929 m. ekonominės krizės metu Monteiras Lobatas prarado visus pinigus.

Sugrįžęs į Braziliją, jis pasinėrė į Brazilijios Naftos kompanijos veiklą, sakydamas kalbas, rašydamas laiškus ir visą šalį informuodamas apie nacionalinės naftos pramonės vystymosi svarbą. Tuomet jis suprato, koks iš tikro jis buvo populiarus ir gerai žinomas. Pasisakė apie Brazilijos ekonomikos ir kultūros nepriklausomybės svarbą.

Žetulijo Vargaso (Getlio Vargas) diktatūros metu (kuri tęsėsi nuo 1937 m. lapkričio iki 1945 m. spalio) rašytojas buvo areštuotas dėl polemikos apie plieno ir naftos pramonę, bandymo įrodyti, kad Brazilijai nėra būtina pirkti naftą iš JAV. Tuo metu Monteiro Lobato knygos buvo deginamos dėl to, kad buvo parašytos gyva kalba, kuria kalbėjo paprasti Brazilijos žmonės: baltieji, negrai, mulatai, indėnai. Jo jausmai Brazilijai svyravo tarp entuziazmo ir nusivylimo. Monteiras Lobatas  buvo ne tik rašytojas – visą gyvenimą jis kovojo už tai, kad jo šalis būtų nepriklausoma, kad užsienio kapitalistai jos neplėštų, kad Brazilijos žemės gelmėse glūdinti nafta ir geležis, priklausytų liaudžiai, kad šalyje galų gale būtų nutiesti geri keliai ir jaučiais kinkyti vežimai negrimztų į purvą liūčių sezonų metu.

Monteiras Lobatas vėliau gyveno Buenos Airėse (Argentijoje), užsiėmė visuomenine veikla, knygų leidimu, rašė knygas vaikams ir suaugusiems, paruošė daugybę vertimų, taip pat jo darbai buvo išversti į daugelį kalbų.

Monteiras Lobatas nuo širdies smūgio mirė 1948 m. liepos 4 d. San Paulo mieste.

Kūriniai:

Suaugusiems:

• Urupês (1918);
• Cidades Mortas (1919);
• Idéias de Jeca Tatu (1919);
• Negrinha (1920);
• A Onda Verde (1921);
• Mundo da Lua (1923);
• O Macaco que se Fez Homem (1923);
• O Presidente Negro ou O Choque das Raças (1926);
• Mr. Slang e o Brasil (1929);
• Ferro (1931);
• América (1932);
• Na Antevéspera (1933);
• O Escândalo do Petróleo (1936);
• A Barca de Gleyre (1944).
• Nas Obras Completas, 1ª série, Ed. Brasiliense, 1946, além dos títulos acima, foram publicados: Problema Vital, Miscelânea, Prefácios e Entrevistas).

Vaikams:

• A Menina do Narizinho Arrebitado (The Girl With the Turned Up Nose) (1920)
• Reinações de Narizinho (Adventures of Little Nose) (1931)
• Viagem ao Céu and O Saci (Voyage to the Sky and The Saci) (1932)
• Caçadas de Pedrinho and Hans Staden (Pete\\\\\\\'s Hunting and Hans Staden) (1933)
• História do Mundo para as Crianças (History of the World for Children) (1933)
• Memórias da Emília and Peter Pan (Emilia\\\\\\\'s Autobiography and Peter Pan) (1936)
• Emília no País da Gramática and Aritmética da Emília (Emilia in the Grammar Country and Emilia\\\\\\\'s Math Book) (1934)
• Geografia de Dona Benta (Mrs. Benta\\\\\\\'s Geography) (1935)
• Serões de Dona Benta and História das invenções (Night Chatting Whit Mrs. Benta and Histories of Inventions) (1937)
• D. Quixote das Crianças (D. Quixote of Children) (1936)
• Poço do Visconde (The Viscount\\\\\\\'s Well) (1937)
• Histórias de tia Nastácia (Aunt Anastacia\\\\\\\'s Tales) (1937)
• Picapau Amarelo and A Reforma da Natureza (The Yellow Woodpecker Ranch and Reforming Nature) (1939)
• Minotauro (The Minotaur) (1937)
• A Chave do Tamanho (The Size Switch) (1942)
• Fábulas (Fables) (1942)
• Os Doze Trabalhos de Hércules (The Twelve Trials of Hercules) (2 vols) (1944)
• Nas Reinações de Narizinho; Viagem ao Céu e o Saci; Caçadas de Pedrinho e Hans Staden; História do Mundo para Crianças; Memórias da Emília e Peter Pan; Emília no País da Gramática e Aritmética da Emília; Geografia de Dona Benta; Serões de Dona Benta e Histórias das Invenções; D. Quixote para as Crianças; O Poço do Visconde; Histórias de Tia Nastácia; O Pica-pau Amarelo e a Reforma da Natureza; O Minotauro; Fábulas e Os Doze trabalhos de Hércules. (Literatura Infantil, Obras Completas. 2ª série, 2 vols, Ed. Brasiliense, 1950).

Bibliografija:

Vertimai į lietuvių kalbą:

Geltonojo genio ordinas / Lobatus, M. – Vilnius: „Vaga“, 1965. – Iliustruota. – 287 p.

Sasio paslaptys / Monteiras Lobatas; iš portugalų kalbos vertė Linas Valbasys; iliustr. Andre le Blankas. – Vilnius: Vaga, 1973.

Tetulės Nastasjos pasakos / Monteiras Lobatas; iš rusų kalbos vertė Loreta Giedraitienė; iliustravo Laima Prialgauskaitė. – Vilnius: Vaga, 1986. –  144 p.

Geltonojo genio ordinas / Žozė Bentas Monteiras Lobatas; iš portugalų kalbos vertė Rūta Z. Saukienė. – Vilnius: Valst. Leidybos centras, 1995 (Kaunas: Spindulys). –  252 p.

 Nuorodos:

 http://lib.ru/TALES/LOBATU/orden.txt

Монтейру Лобату. Орден желтого дятла. Перевод с португальского И. Тыняновой.

 http://www.vidaslusofonas.pt/monteiro_lobato2.htm

Biografija. Skaitytojų susirašinėjimas, nuotraukos, iliustracijos.

 http://en.wikipedia.org/wiki/Monteiro_Lobato

Vikipedijoje apie rašytoją.