Rašyk
Eilės (77853)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Dar truputį moku kalbėtis su vaikais

2007-05-24
Gintarė Adomaitytė (g. 1957 m. Kaune) – prozininkė, eseistė. Vilniaus universitete baigė žurnalistikos studijas, dirbo įvairiose redakcijose. Nuo 1999 m. laisva rašytoja. Kuria prozą vaikams ir suaugusiesiems, dokumentinių bei vaidybinių filmų scenarijus, radijo pjeses. Bendradarbiauja kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“, kur spausdina savo esė. Lietuvos rašytojų sąjungos bei IBBY Lietuvos skyriaus narė. 2003 m. G. Adomaitytė išleido knygą apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį „Kelio dulkės, baltos rožės“, už kurią jai įteikta Vaižganto premija. 2005 m. pasirodė pirmasis šios kūrėjos romanas „Gėlių gatvė“.

Dukart apdovanota IBBY premija už geriausią knygą jauniausiems skaitytojams: 2001 m. – už knygą paaugliams „Laumžirgių namai“ ir 2003 m. – už knygą vaikams „Vėjų miesto pasakos“. 2003 m. rašytojai įteikta Vytauto Tamulaičio premija už pasakų rankraščius. Šiuo metu G. Adomaitytė gyvena Vilniuje.






– Esi žinoma kaip vaikų literatūros ekspertė ir jaunimo literatūros kūrėja. Tradiciškai viskas, kas nėra suaugusiųjų literatūra, laikoma „nepasisekusiųjų menu“: pvz., Kostas Kubilinskas dėl to kentėjo visą gyvenimą. Kaip pavyko susidomėti jaunimo literatūra ir susieti su ja savo gyvenimą?

– Vaikų literatūrą skaičiau nuo studijų metų ir skaitau dabar. Man taip rūpėjo vaikų rašytojai! Antikvariatuose anais laikais esu prisipirkusi daugybę knygų. Jos buvo labai puikios. Žodžiu, aš manau, kad jei žmogus ateina iš tikrųjų, jis nekelia sau klausimo – ar čia pakraščiai, ar paraštės. O jei kas nors viduje negerai – neišgelbėsi. Bet iš tikrųjų man labai įdomu, kad vaikų literatūra glaudė rašytojus, tokius kaip Kubilinskas, Charmsas. Tai politika. Blogais metais gali įsirašyti į vaikų literatūrą. Bet šiaip – rašai rašai ir nesuki galvos.

– Kas yra vadinamosios paauglių literatūros vartotojas? To aš nežinau, nes pačiam juo būti nepavyko.

– Ir man nepavyko. Nors paaugliams be galo reikia jų kartos parašytų knygų apie juos pačius. Galiu tau pasakyti pavyzdį – „Šėtonas iš septintos klasės“ yra perkamiausia knyga. Ją perka septintokai ir ieško savęs. Nors tai knyga, rašyta senais laikais, archaiška, ją skaito ir perskaito. Mes skaitėme Bubnį, Zurbą – tai buvo mėgstamiausios mūsų kartos knygos. Mes neturėjome normalios paauglių literatūros. Ji tuoj pat pasensta. Paaugliai pamirš rašytojus, pamirš viską. Bet jie nori klausytis tos pačios muzikos grupės, taip pat rengtis...

– Šiek tiek teks tuo požiūriu polemizuoti. Aš nelabai suvokiu, ar ši visuomenė išaugina tokios knygos vartotoją. Sovietinė visuomenė, kurioje augome mes, tokio vartotojo neišaugino. Mes tiesiai, griežtai nuo vaikų literatūros pereidavom į suaugusiųjų.

– Skaityti gimę žmonės elgiasi taip, kaip tu arba aš. Jie ieško, plakasi: pradėjai nuo zuikučių kiškučių, šoki prie Prousto ir pan. Tai – tikrieji skaitytojai; jie ieško, elgiasi keistai. Ir man bibliotekininkė sakydavo: neimk, vaikeli, knygos, bus per sunku. O aš pasiimdavau. Mama tvirtindavo: normali knyga, skaityk. Bet tai – tikrieji skaitytojai. Tačiau būna ir tarpinių vartotojų – tai ne tingieji, kurie teliką spokso, bet tie, kurie nori skaityti. Dabar jie Lietuvoje turi galybę rasti normalios literatūros, kuri nėra kraupiai banali – paskaitoma, padoriai pasiūlyta adresatui.

– Turbūt esi susipažinusi su tuo, ką dabar rašo mūsų jaunimas – maždaug nuo šešiolikos iki dvidešimt šešerių. Mūsų karta manė, jog joje yra sąlygiškai daug autorių, kurie rašo kokybiškai. Taip pat manė ir prieš tai buvusi karta. Kaip yra dabar? Mūsų kartoms atrodo, kad autorių dabar labai mažai, jie pavieniai, išsiskaidę, pasiklydę vienatvėje.

– Kalbama, kad tie vaikučiai nuo šešiolikos neskaito literatūros, tačiau taip nėra. Jie dar ir rašo, ir be galo daug rašo, ir nori rašyti. Mielai skaitau eseistiką ir publicistiką ir labai džiaugiuosi, nes tai – faktas, dokumentika, išreiškianti tai, į ką jie remiasi. Jie nenusirašo. Mane Dievas apsaugojo – neskaičiau prozos, novelių, romanų. O eseistika, kurią skaičiau pastaruoju metu, be galo patiko. Jaunimas geba pakalbėti su garbiais menininkais, paimti interviu – pavyzdžiui, kaimo mergelė sugeba atvažiuoti pas Rūtą Staliliūnaitę ir padaro nuostabiausią išsamų interviu.

– Gal galėtum išskirti kokius nors vardus?

– Vienas yra Mantas Miknevičius iš Panevėžio. Žmogus tiesiog sėdi prie upės. Žvejojančiųjų Lietuvoje tūkstančiai, bet apie upę bet kuris žvejys neparašys. Man tai – puiki esė. Upė, tiltai, lieptai... Velniai rautų, tikrai geras rašinys. Arba, sakykim, konkretybė, kai pradedama rašyti apie savo šeimą – „Mama, pasaulis ir aš“. Gintarė Kaminskaitė (Pilviškis). Tai ir rašinys, ir puikiausia dramaturgija. Tik galvojau, ko ta merga pristojo prie mamos. Pasirodo – cha – išvažiuoja!

– Ką tu manai apie ankstyvas publikacijas – ar jos jaunuoliams kenkia, ar padeda? Aš, pavyzdžiui, pats būčiau pražuvęs, jei leidėjai būtų mane išspausdinę per anksti. Dabar aš priverstas spausdinti paauglius, ir mane siaubingai jaudina, kokią įtaką jiems darau. Kaip buvęs pedagogas privalau suvokti, kaip elgtis. Ką tu apie tai manai?

– Manau, kad reikia neskubėti, nes regėjau tokių mergelių, kurių tėvai už paskutinius pinigus išleido jų knygas – eilėraščiai, miniatiūros... Ir mergelė staiga tampa rašytoja, niekas su ja nesusikalba. Mokytoja kreipiasi į mus, rašytojus: padėkite, patarkite. Ji išleido knygą. Bet aš irgi išleidau knygą, ir ne vieną!

Manau, publikuotis periodikoje yra viena – tu pasirodai, yra kažkoks bendras fonas, pamatai save tarp kitų. Bet skubėti leisti knygą tikrai nepatarčiau, nes jauni žmonės neatlaiko tokio didelio krūvio. Tai taip pat pavojinga, kaip tokio amžiaus nusifilmuoti kine.

– Ką dabar rašai pati?

– Nerašau, nes nenoriu.

– Daugybę savo kūrinių esi išleidusi leidykloje „Gimtasis žodis“, esi su ja susisaisčiusi. Kodėl būtent toks pasirinkimas?

– Mane sieja draugystė su leidyklos direktoriumi Algiu Paulausku. Labai sena draugystė – broliška, seseriška, gražiausia pasaulyje. Niekada nemanėme, kad jis bus leidėjas. Ne jis leido mano pirmąsias knygas – mes manėme, kad draugai negali kartu dirbti, kad darbas gadina draugystę. Nesąmonė. O šiaip man patinka ir kiti žmonės. Mes draugai, ir tiek.

– Ar žinai, ką įdomesnio galėtų pasiūlyti jūsų bičiuliškoji leidykla mūsų mielam jaunimėliui?

– Būtent tą pačią paauglišką literatūrą, kuri, kaip jau sakiau, atitinka adresato poreikius. Man gaila, kad lietuviai nemoka rašyti taip, kaip švedai, vokiečiai. O gal tai ir gerai. Manau, kad geriau nerašyti paaugliams nevykusiai lietuviškai, geriau išsiverskime. Jie kaip leido, taip ir leis puikią paaugliukų literatūrą – asmenišką, socialinę, aktualią. Duok Dieve! (juokiasi)

– Ir paskutinis klausimas. Aš tavęs jau daugybę kartų klausiau apie tą Gintarę Adomaitytę, kurios tekstus su malonumu skaitydavau „Lietuvos pionieriuje“ – sovietinės Lietuvos laikraštuke. Aš, mokinukas, jį pirkdavau ir skaitydavau, vildamasis ateityje tapti rašytoju. Ar tu gali dar sykį paneigti tą faktą, kad nesi ta pati Gintarė Adomaitytė, rašiusi „Lietuvos pionieriui“?

– Aš esu ta pati Gintarė Adomaitytė, tik taip bendrauti su vaikais, kaip tada, jau nebemoku. Tai – metai. Man buvo trisdešimt, jiems buvo penkiolika, mes galėjom puikiausiai kalbėtis, aš galėjau jų klausyti. Dabar aš gerai žinau, kad taip kalbėtis su vaikais nebemoku.

Na, gal dar truputį.


Andrius Jakučiūnas
 
 
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
 
Blogas komentaras Rodyti?
2007-05-29 02:40
Dfsdf Dfhdfh
tyngiu as cia tas blevyzgas skaityt, o vaiku literatura nuo suaugusiuju nieko nesiskiria, visa esme tokia, kad tiesiog reikia rasyt paprastai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą