mano akys susmigo į ją,
o ji pasakė:
tau pasisekė
nes tie, kurie matė mane,
seniausiai visi danguje

©autorius(visiems)žinomas

Džekas gyveno kitoje miesto dalyje, prie jūros. Išėjęs iš savo kambarėlio, paėjėjęs ne daugiau penkių minučių, perėjęs judrią gatvę, jis galėjo atsidurti paplūdimyje, pasiekti jūrą kada tik panorėjęs.

- Tik jūra ir aš, - pasakodavo tas tamsiaodis apie savo naktinius pasivaikščiojimus paplūdimiu. – Tik jūra ir aš. – Mano vaizduotėje atsirasdavo kone juodos jo pėdos, rausvai balsvi padai, įsispaudę smėlyje. Mėnulio šviesoje jo akys turėjo žibėti.

geros naujienos. dvi.

TVENKINYS. PAVASARIS

po žaliu vandenženklių ledu
boluoja vienišo signifikanto kaulai
it žuvys kūdikiai
boluoja
pasaulio stiklo prispausti

fajansu mėlsta vaizdas
ir šerkšnas mūsų
(šalčiu įlaužtos nosys
veidai barzdose pasiklydę)
atmintį palieka

iš požymių:
paburkę sąnariai
nejaukios šypsenos
ir atsakas

– „aš nežinau...“



Burokas, Marius. Būsenos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.

Stotis buvo išklota nedidelėmis žaliomis plytelėmis, kurios priartėjus traukinių šviesoms nušvisdavo kita – vaiskia it gegužės diena - žalsva. Saulės spinduliai negalėjo čia įspįsti, stotis buvo giliai po žeme. Rytais, į šiuos požemius nusileidus pirmiesiems keleiviams, čia tapdavo ypač erdvu. Tokio erdvės pojūčio mieste daugiau niekur nebuvo.

Atrodė, kad kas virš miesto kantriai beria dulkes. Jos leidžiasi iš aukštai, ištirpsta ore, nugula visas pakampes, gatves ir aikštes. Geriausiai matyti anksti ryte, kai pučia sausas pietų vėjas, išgarinantis visus drėgmės lašus, suplakantis dulkes į vieną. Gūsis po gūsio, ir jos sklinda šuorais – gali pamatyti. Dieną, sumišusios su saulės spinduliais, degina odą, įsigeria, priskrenta ir laikosi.

Negalėjai jo nepastebėti – to seno šuns prie gėlių parduotuvės, ant kampo. Anksti ryte jį pririšdavo prie durų rankenos ir palikdavo prie laiptų. Šešėliai žaisdavo tarp medžių, šnopuodavo šuo. Jis pliko kuokštais ir kiekvienąkart, baigdama darbą, parduotuvės šeimininkė, gėlininko žmona, šepečiu šluodavo šuns plaukų kuokštus, o kurių nesušluodavo, tie prikibdavo kuriam praeiviui prie kelnių klešnės. Tas vilkdavo kuokštą iki pat namų slenksčio ar nepastebėjęs palikdavo kur lifto kampe.

Viskas buvo arti: gatve tekantys nešvarumai, purvo nuosėdos prie nutekamųjų vamzdžių, šuns plaukų kuokštai ir vyrai, kitapus gatvės, prie tik vėlai vakarais atsidarančios vadinamosios vyrų kavinukės.

Jos rankų oda it dulkėta. Vos pradėjusi senti, retėjanti ir kiek padžiūvusi. Atrodo, net nepastebėtum, jei per šventes nepaimtum iš tų rankų dubenio, jei nesusitiktų pirštai, akys nenukryptų žemiau jos veido. Rankų oda negiliai įskilusi, bet dar švelni. Dar nesijaučia to odos šlamesio, imant už rankos. Dulkės dar negiliai, jas panaikina glicerinas. Jis įsiskverbia, minkština, sulygina ir atgaivina. Dulkės staiga pakyla, sklinda, susigeria drabužiuose.