Apsilankymas knygyne arba bibliotekoj. Turėtų padėti skaidrinti vidų. Tikiuosi.

Vėl.

Ei, per labai ir per anksti džiaugiausi...

TU lemi mano sėkmę. Mano vidinę harmoniją.

O, ir kitas žmogus, esantis kažkur toli, gali simbolizuoti tavo "pamatą".

„Dialogo“ interviu – GYVENIMAS BE MOKYKLOS

Trisdešimt šešerius metus pašėlusiu tempu lėkusi, Ji mėgaujasi galimybe neskubėti. Stengiasi grąžinti skolą šeimai, be proto skaityti, dūkti su anūkais, keliauti, išmokti tingėti.
Apie gyvenimą be mokyklos garsiąją Vilniaus mokytoją Violetą TAPINIENĘ klausinėja „Dialogo“ vyriausioji redaktorė Elena TERVIDYTĖ.

Mokytojas – ne popiežius

Miela Violeta, Jūs 36 metus mokykloje arėte kaip juodas jautis. Skaitovai, literatai, dramos būrelis etc. – tai šimtai nemokamų, iš asmeninio gyvenimo atimtų valandų.
Ar nesigailite tokio gyvenimo būdo dabar?
Kaip gali gailėtis meilės? Tik meilė, kaip ir tiesa, – ją labai sunku praktikuoti... Sunkiausia, bet ir svarbiausia man buvo išlikti netobulai, nevisažinei, negalinčiai atsakyti į daugybę klausimų.
Bėgau tarsi vejama kokio cunamio, tiek daug nepadariau ir staiga pajutau – atbėgau. Ar dar reikėjo parodyti ir tai, kaip tu vos dvasuoji? Galbūt gražiai, net labai pamokančiai atrodytų tas mano, kaip mokytojos, merdėjimas mokinių akivaizdoje, gal kokia jautresnės sielos mergaitė netgi apsiverktų? O visi kiti? Jie negali laukti: tavo tarnystė mums reikalinga „čia ir dabar“! Juk turime bėgti! Mokytoja, kodėl nebėgi pirmoji?
Džiaugiuosi, kad pasinaudojau galimybe nedemonstruoti savo nesugebėjimo lakstyti laiptais, važinėti suklerusiais autobusiukais po Lietuvą, plėšti dainas vėjuotoj nakty, miegoti palapinėse prie jūros ar pievoj po atviru dangumi Germanto ežero pakrantėje...
Mokytojas – ne popiežius Jonas Paulius II, kurio viešas pralaimėjimas pavirsta laimėjimu. Mokytojo atveju laimėjimo nebūtų, nes pralaimėtų vaikai.
Gailiuosi tik to, kad įsivaizdavimas, kaip norėčiau, daryčiau, dažnai kirtosi su mano pinigine (nes kitos – ne mano – nebuvo) ir su galimybėmis (būtų tekę mokykloje ir nakvoti).
Nors, be abejo, labiau derėtų gailėtis, kad per šituos visus metus, kai nuolatos painiojau viešuosius ir privačius interesus, daugiausiai kentėjo privatieji. Bet mokykla man buvo ideali erdvė: tiek įdomaus iš karto ir vienoje vietoje. Todėl su savotišku pietizmu priėmusi triukšmingą ir kaleidoskopiškai besikeičiančią mokyklos atmosferą išsaugojau tą jausmą ir po 36 metų užverdama jos duris negrįžtamai.

Dirbčiau dar „baisiau“

Ar dabar, baigus mokytojystę, darbas mokykloje atrodo kitaip?
O taip! Daugelį dalykų daryčiau kitaip. Atsižvelgdama į nemenkos dalies kolegų pageidavimus, nesinaudočiau mokiniais „keldama savo reitingą“, t. y. kasmet negarsinčiau jų pačių, mokyklos ir Vilniaus vardo, naktimis galvodama jiems temas, užduotis ir t. t., paskui neskaityčiau savaitėmis jų traktatų ir nerašyčiau pastabų bei visokių kvailų klausimų: „Kodėl? Argumentuok!“ Neužsiimčiau jokia veikla po pamokų. Nebūtų nė vienos iš tų „nesąmonių“ – nė vieno iš 70 pastatytų spektakliukų mokyklos teatre, nei tų scenarijų rašymo, lakstymų po sąvartynus ir tempimo „visokio šlamšto“ į aktų salę, nei važinėjimų į „visokius tautinius ir tarptautinius festivalius“. Nebūtų jokių kėlimųsi 5 valandą ryto, „blūdinėjimų“ po Vilnių, jokių teatralizuotų eitynių į Užupį, jokių fotosesijų jame ir nuotraukų ant mokyklos sienų (nes kas gi ten tose nuotraukose? „Tik vienas kitas pirmūnas, o likusieji – žodžio nepratariantys, kažkokia mokyklos ‘chandža’, tuščia vieta“). Nelįsčiau „vaikams į užpakalį“: negirdyčiau jų metų arbata, nevalgytume patižusių sūrelių iš „Žalgirio“ ir nesikalbėtume iki vėlumos jų pačių apipavidalintame (Dieve, vėl „pasinaudojimas“!) kabinete. Nesivežčiau, gavusi 1000 litų Vilniaus garso premiją, savo abiturientų į Maironio muziejų, Kunigų seminariją ir Pažaislio vienuolyną Kaune, o atiduočiau tuos pinigus vienai užsienio kalbos mokytojai, kad taip nesisielotų dėl tokios mano sėkmės („jau ir taip žmogui sekasi, o dar premiją kažkas ‘sukombinuoja’...“). Neprisipažinčiau, nors ir kirviais kapotų, klausianti mokinių, kaip jie sugeba pritaikyti praktikoje kai kurias kirčiavimo taisykles, jeigu man per 36 darbo metus tai nepavyksta. Neprisipažinčiau, nes taip žmogus sugriauni „visą savo autoritetą“. Ką dar daryčiau kitaip? Nesiginčyčiau, nereplikuočiau aukštesnių institucijų atstovų ir mokytojų konferencijose bei seminaruose, nes juk tikrai, anot pasipiktinusiųjų skundų, „negali, na, tikrai negali mokykloje dirbti lituaniste tokia ‘chamė’“. Taigi, baigusi mokytojystę, lyg ir turėčiau atsiprašyti visų savo mokinių, kad jais pasinaudojau (kaip koks daktaras, gydydamas ligonius, ar režisierius aktoriais, statydamas spektaklius...), bet liežuvis neapsiverčia. Apsiverčia tik pasakyti ir vėl kokią nesąmonę, pavyzdžiui: „Dirbčiau taip pat, tik dar ‘baisiau’“. Nerašyčiau mokiniams dvejetų (pasirodo, tai visiškai įmanoma, nes išbandyta). Kiekvieną mintį, pataikiusią į dešimtuką, vertinčiau dešimtuku. Išbandyta keletą metų. Niekada nesakyčiau mokiniui: „Aš pažįstu tave kaip nuluptą“, nes tai juk reikštų „aš nebemyliu tavęs“ ir t. t. Nepaisydama visų aplinkybių ir klasėje, ir ne klasėje sakyčiau (kaip mano močiutė) tik tai, ką galvoju.

Mokytojavimas virsta rutina

Ką Jūsų kartos pedagogams sunku priimti šiuolaikinėje mokykloje? Ko joje nebeliko? Kas buvo kitaip?
Kalbėdama savo kartos pedagogų vardu galiu pasakyti tik tai, kad beveik visi mes vaikystėje pionierių būrio vadui sušukus: „Už Lenino-Stalino reikalą būk pasiryžęs!“, nieko nežinodami apie tų dviejų senių reikalą pakėlę ranką prie smilkinio išrėkdavome: „Visada pasiryžę!“ O apie tai, ką sunku priimti šiuolaikinėje mokykloje, kalbėti savo kartos pedagogų vardu nedrįsčiau. Kiekvienam savo. Nesileisiu į ilgus išvedžiojimus apie svarbiausią mokykloje – žmogiškųjų santykių – problemą. Visais laikais. Visose valstybėse. Manyčiau, džiunglių įstatymams mokykloje turi būti paskelbtas iššūkis. Pavargęs nuo gyvenimo, nuvarytas kaip arklys mokytojas, bent čia galėdamas parodyti savo valdžią, tyčiojasi iš negreit reaguojančių lėtūnų, „durnelių“, debilų ir t. t., taip pademonstruodamas jiems akivaizdų pavyzdį, kaip dera elgtis. Toks mokytojas, norėdamas matyti subalansuotą mokyklos panoramą, pamiršta svarbiausią savo priedermę: autsaideriai – jo rūpesčio objektas. Bet tai atskiro kalbėjimo reikalaujanti tema.
Visais laikais mokykloje buvo sunku priimti pamokslavimą, pralenkiantį viduramžius, kai pamokslai būdavo sakomi 10, o ne 250 dienų iš eilės. O šiuolaikinėje mokykloje tai yra absoliučiai neveiksminga. Manau, kad lietuviams, pirmaujantiems pagal mokinių tyčiojimąsi iš bendraamžių, tai turėtų būti rimtas signalas. Mokytojavimas virsta rutina – mokytoją kankina nuolatinės mintys apie labai iškreiptai suvokiamą galutinį rezultatą – egzamino balus – ir jam mažiausiai rūpi klausimas: „Koks žmogus mums reikalingas?“
Mano galva, šiuolaikinei mokyklai pakako esminių permainų, o mados vėjams nebūtina siausti joje vien tik todėl, kad būtų atidirbta už gautus didžiulius pinigus absoliučiai nesvarbiems projektams. Vakarų pedagogikos receptai, besąlygiškai klusniai pritaikyti mūsų mokykloje, kelia nerimą, nes justi, kaip naujumas priešinamas su tradicijom, kultūriniu paveldu ar ilgaamžėm vertybėm. Peršantieji naujoves nedrįsta prisipažinti klydę. Bijau, kad mokykla dar labiau padidins skaičių žmonių, kurie, anot puikaus rašytojo T.Vailderio, „įsivaizduoja, kad stato miestą, o iš tikrųjų tik blizgina savo pačių batus“. Neaiškūs šešėliai kelia nerimą, bet vis tiek leidžia žvalgytis su viltimi.

„Tegu tau rankos nudžius, Tapiniene...“

Prasidedant kiekvieniems mokslo metams prisiimdavote pasižadėjimus. Ką pasižadate sau dabar?
Pasižadėjimai?
Dabar jau nesu suvaržyta jokių konvencijų, tad ir jokių išankstinių „bus taip“ nėra. Manau, kad buvau truputį išprotėjusi ir gyvenimas mano – truputį išprotėjęs. Ne ramus, ne linijinis. Jis visada bangavo. Norėčiau šiek tiek mažesnių bangų, bet, matyt, turiu pereiti per tai, kas man buvo užrašyta.
Apie praeitį ir ateitį stengiuosi negalvoti. Gyvenu šia diena. Taip paprasčiau ir lengviau. Turiu galimybę kitu laiku uždegti ir užgesinti šviesas, kitu laiku pusryčiauti. Pajusti patį brangiausią malonumą šitame skubančiame ir todėl pavojingame pasaulyje – neskubėti. Tyla, pauzė tampa labai svarbios. Stengiuosi grąžinti skolą šeimai – plaunu indus, perku, slaugau. Mamą. Vyrą. Dūkstu su anūkais savaitgalį. Be proto skaitau. Keliauju. Su draugais geriu kavą, kurios negalima gerti. Galėčiau dar bėgioti palei Nerį, bet bijau, kad galiu neatbėgti, jei kas nors šauksis mano pagalbos. Daug laiko ir energijos skiriu tam, kad gyvenimas atrodytų gražus. Noriu sukurti vaizdą, ne įvaizdį. Svajoju išmokti tingėti. Nes tik po penkiasdešimties, kai gyvenimas vis labiau daužo širdį, šita svajonė ima rodytis graži. Rašau laiškus savo vaikams – Rasai ir Andriui. Ilgus. Atrodo, jie perskaito.
Ar turiu klausimų sau? Taip. Ieškau savęs kitokios. Tik atsakymų nėr. Ir vis dėlto, atsiprašau, galėčiau vieną tokį neužrašytą pasižadėjimą priminti. Viename šiuolaikiniame prancūzų romane yra tokia scenelė: pagrindinis personažas iš narvelio išleidžia kanarėlę. Iš siaubo ir baimės ji „pridirba“ ant sofos, vėliau puola daužytis į narvelio virbus ieškodama įėjimo. Scenelė tokia siaubinga, jog tik ją perskaičiusi pasižadėjau: „Tegu nudžius tau rankos, Tapiniene, jeigu kada dar praversi klasės duris“.
Pasižadėjau ir pagalvojau: aš tai galiu taip pasižadėti. Mano sūnus suaugęs. Mano vyras po insulto ir gauna dvigubai didesnę nei mokytojas invalidumo pensiją, o, be to, dar rašo knygas.
Bet kaip pasižadėti toms, kurios neturi vyro rašytojo ir visuomenės veikėjo po insulto? Toms našlėms, kurių pensija 400 litų? Joms belieka tik ieškoti įėjimo į narvelį. Nes mūsų valstybė, regis, tik ir laukia tokio gražaus mokytojo merdėjimo mokykloje.

Daugiau ìkvėpdavau negu iškvėpdavau

Ar yra mokinių, kurie mokytojai Tapinienei padarė įtakos?
Kartais apskritai atrodo, kad klasėje daugiau oro įkvėpdavau negu iškvėpdavau. Nes visi mokiniai (be išimties) padarė man įtakos, kitaip tariant, buvo puikūs mano mokytojai, mano sąjungininkai, pasiimdavę mane į žvalgybą, provokavę, padėję man įveikti savo ribotumą ar užsispyrimą. Jie davė man daugiau, negu aš nusipelniau, – labai stiprią emocinę patirtį. Jie nepadėjo man gyventi, bet ir padėjo – buvo mano mokiniai. Ne sykį įkandę į širdį, jie įstatė mane į rėmus ir galiu tvirtinti, kad pati plačiausia platybė gali atsiverti, kai į ją žiūri būtent pro rėmus. Jie suformavo mano taikų (?!), sugyvenamą charakterį, leido bent iš dalies perskaityti save pačią. Jų žvilgsniai tiesiog neleido nuausti lipnių apgaulingų žodžių voratinklio. Kai būdavau susipykusi su visu pasauliu, tik jie kažkokiu mistiniu būdu sugebėdavo sutaikyti. Jie matė mane stambiu planu – kiekvieną smulkmeną, kiekvieną koliziją (dramatišką ar komišką) įžvelgdavo „teleskopiškai“. Aš negalėjau jiems kišti savo žuvų, – mes tiesiog kartu žvejojome. Kaip tas Kolteso herojus bandėm kartu rasti priežastį, dėl ko gyventi ir būti žmogumi. Buvo gera su jais, jei kartais atsitikdavo kitaip – tai dėl to nemažą dalį kaltės turėčiau prisiimti pati. Kartais su jais pasijusdavau taip, tarsi mane vėl kas nors šaukšteliu maitintų manų koše. Iš naujo („Na kaip jūs, mokytoja, nemokate pastatyti palapinės?“).
Labai sudėtingas, keistas ir sunkus metas, praleistas su jais. Ir nepaprastai gražus.
O Jūs dar klausiat apie įtaką...

Kas vertingiausia, brangiausia iš to, kas buvo ir praėjo?.. O gal liko?.. Gal visa praeitis yra dabartis?
Meilė. Tai, ko visais laikais galima pavydėti. Mylėjau savo mokinius, vadinasi, mačiau juos kitokius, negu buvo iš tikrųjų, – geresnius. O mylėdamas daugiau gali iškęsti ir greičiau atleisti, sugebi įveikti tą iniciatyvą, kuri reiškiasi nepagrįstu protestu, chuliganizmu ar pažeidimais... Tai bene pats vertingiausias mano patyrimas, leidžiantis šiandien ištarti: „Gyvenimas gražus, maestro“ (A.Miškinis).
Ir šimtai laiškų, raštelių, atvirukų, piešinių, lapelių, pasižadėjimų, atsižadėjimų, prisipažinimų...

© „Dialogas“

Šiuolaikinės kultūros krizė iš dalies kyla todėl, kad vidutinis žmogus nesugeba išsiveržti iš jam primetamų struktūrų, kurias jis gauna iš išorės, o ne asmeniškai apmąstydamas tikrovę. Tokios socialinės negalios kaip konformizmas, kitų valios vykdymas, bandos pojūtis ir masinė sąmonė atsiranda kaip pasyviai įgytas suvokimas,atitinkantis moralės ir politikos, mados ir mitybos, estetikos skonių ir pedagoginių principų "gerą formą".

Radau Grožio – savojo Grožio – apibrėžimą, - savo „Intymiuose dienoraščiuose“ rašė prancūzų poetas Charles Baudelaire‘as, - tai kažkas aistringa ir liūdna, kažkas neapibrėžta, kas teikia erdvės vaizduotei. Jei norite, savo mintis pritaikysiu regimam objektui, <...> moters veidui. Žavingas ir dailus veidas yra toks, kuris vienu metu dvelkia goslumu ir liūdesiu, skleidžia melancholiją, nuovargį ir netgi sotį arba priešingai – aistrą, gyvenimo geismą, susiliejusį su atslūgstančiu kartėliu, tarsi atsiradusiu iš nevilties ir dėl išsižadėjimų. Paslaptis, sielvartas – taip pat Grožio bruožai“.

Keičiasi kas minutę.

Buvau tokia, kokia norėjai, kad būčiau.