Draugystę jūroje skandinsiu.

Jūroje skandinti. Jūroje skandinti.

Seną meilę skandinti jūroje. Greičiau.

Pošventinė neviltis.
Ar užteks seno draugo apkabinimo?

Bulgakovas. Velnias.
Velnio sėkla manyje.
Tarp manęs ir seno draugo.

V. Juknaitės romane jau krenta ne arkliai, o žmonės. Ir senas draugas davė ženklą. Ne mažiau skaudesnį.

Nei ženklo iš seno draugo. Neabejotinai skaudžiau nei matyti, kaip per žiemą krenta arkliai V. Juknaitės romane.

- Kai grįžta iš kelionės senas draugas ir taip beviltiškai norisi jį apkabinti - kadaise buvom artimi...
Žadėjau sau jam paskambint. Vakar.

- O, tokie pažadai niekada nevykdomi.

- Tiesa. Kaip laikas skiria.

- Eik miegot ir nebebirbk į ausį man daugiau.

Ne visada viskas klostosi gerai. Ir taip tik įdomiau.Na.

Naujos patirtys... visada.