Neliūdna man. Ir netgi nebaugu.
Aš suprantu, kad laikas šis praėjęs.

Marčėnas, Aidas. Metai be žiogo: Eilėraščiai. – Vilnius: Regnum, 1994.

Aš ir mano degtukai.

Man is what he reads.
(Joseph Brodsky)

- Tokius vaikus visada išveža, - pasakė man socialinė darbuotoja. Ji buvo panaši į katę, kuri žiūrėdama savo didelėmis akimis stengėsi suteikti šiems žodžiams svarumo.
- Kokius? – man rūpėjo išsiaiškinti.
- Tokius. – Kryptelėjo jos dešinė koja.

Man niekada nepatiko katės. Jos glaustosi prie kojų ir erzinančiai murkia, lyg pranašaudamos ką bloga. O baltoji – ne, ji net nesileisdavo glostoma, apie murkimą nebuvo nė kalbos. Kartais Taną apimdavo didelis nusivylimas, kai jis įpildavo jai kokios sriubos, o ji nė nepaliesdavo. Bet kai ryte rasdavo tuščią puodelį, jis vienas sau nusišypsodavo ir mąstydavo apie kaimynų karvę ir... o kad mokėtų melžti.

kas rytą ant Mokytojų namų lango pastebiu rodyklę į priešingą pusę - atgal.

nematau vasaros

[url]http://www.youtube.com/watch?v=zKFAxXfOiMQ[/url]

http://www.youtube.com/watch?v=nFEFpQLXnAw&NR=1

http://www.straipsniai.lt /filosofija/puslapis/5057

[url]http://www.straipsniai.lt /filosofija/puslapis/5057[/url]