Išsilukštensiu, jei būsi mano
Skiepai nuo įsiūčio
Smigteli porąkart
Ir rami


*Žagrakalytė

sakai tu palauk,
aš atnešiu vandens
dabar jau tikrai
tik palauk palengvės

palengvės atkartoju
voliodamas žodį burnoj
kad ištirptų

tik jeigu tikėsiu, tiesa?

kunigais pranašais ir orakulais
dangaus tėvu šventąja dvasia
ir sūnum prisikėlusiu,
tiltais abipus ramybės,
apaštalais, praregėjimu jeigu
pėdom per ežerą jeigu
kad pakilčiau iš patalo
dulkėm ant bitės rievelių

būna prieina kas
sako brol ar tai tu

nebežinau kiek tai aš
tiek čia manęs ir beliko –
kartojimas: viskas gerai, ačiū,
viskas gerai

viskas.

o pasaulyje vietos yra bet ne mano daiktams ir
manoj pavardėj pirmieji priebalsiai blėsta


Navakas, Kęstutis. Atspėtos fleitos: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2006.

Taip mažai išimčių mumyse. Blaivumu užsigrūdinę,
jas pakeičiam taisyklių patogiu ir įprastu lydiniu.
Ir pilkais, nespalvotais rytais mus pabudina
žadintuvai pilki – o ne švintanti rytdiena.

Taip mažai atkaklumo tikėti, kai kitas nebetiki,
ir nedrįstam nešioti laukimo – akmens, kuris degina.
Pasidaro sunku – negailėdami lauk šitą akmenį,
išgyvensim be jo – lig rudens ar pirmadienio.

Išgyvensim be jo – kaip ilgai išgyvenom be meilės,
rūpestingai užgniaužę grėsmingai nelygų virpėjimą,
Kaip ilgai išgyvenom, dygsniuodami dvigubą eilę.
Slaptą –sau. O paviršiuj – viešam pažiūrėjimui.

Taip išdžiūsta šilti ežerai, kur mazgojomės kojas.
Taip išgriūna šilai, užlieti samanojančių raistų.
Taip išeina žmogus iš žmogaus ir sustoja –
lyg pigus, vienadienis, neprisuktas laikrodis.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Kai sutemsta širdis, kai vaidinam tragediją –
dar ne viskas. Tu scenoj, tavęs nenušaus,
tik reikės išnešiot savo vienišą bėdą,
tarsi vaiką, ištrauktą iš pikto lietaus.

Tik reikės nežinot, kad galėjo, galėjo
parašyti vaidinimą daug paprasčiau:
būtum buvęs bepročiu arba niekadėju –
nuvarytų nuo scenos, ir eitum arčiau


Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.

Geriu aš vyną vienas nes jau vėjas
nes miega smilgoj sraigė bet naktis
geriu aš vyną vienas kaip tvėrėjas
ir kaip skurdus tvėrėjo atspindys

Geriu aš vyną vienas ir jau netgi
geriu beveik kaip vienas taip ramu:
tiktai per meilės gylį nuo vienatvės
tiktai per smilgos grožį nuo namų

Geriu aš vyną vienas bet ištiesęs
šią taurę tau: kaip rytas vakare
save atranda nors dar jo nėra
<...>

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

Vėjo katinukai rudenį
Žaidžia kiemo lapais čežančiais.
Sėdi sau namuos ir niekur nesijudini,
Sėdi ir ką nors mąstai.

Vakare slenki arčiau prie židinio
Ir skaitai poezijos knygas.
Ir tą tylią laimę dar labiau padidini
Svajomis apie laimingas vasaros dienas.

Mačernis (Šarnelė, 1943.X.28)

tavo vieta tarp tų kurie taip ir neišmoko
kvėpuoti plaučiais
kurie atsiaugino veidrodinius žvynus
ir vartos drumstam sapne
tavo vieta žiemą vasarą po ledu
kad ir po kokiu plonu kad ir
po visai nesančiu

Ališanka, Eugenijus. Iš neparašytų istorijų: Eilėraščiai. - Vilnius: Vaga, 2002.

Tik tiek ir rinkomės. Ir vis dėlto mokėjom
tarytum dovaną priimti karčią tiesą.


Venclova, Tomas. Reginys iš alėjos: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

kančia yra tikėti kad tavo
kančia gali prikelti griuvėsius


Parulskis, Sigitas. Iš ilgesio visa tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.