Ar tai tu šiandien mane sulaikei prie kapinių, kai netikėtai neužsivedė mašina? Vienaip ar kitaip, man buvo gera likti dar valandai. Tu žinai.

Sunku rytais ir vakarais, bet žiogas gyvas. Ar liūdnas, klausi. Liūdnas, o kaip gi, vis lau ir lau.

Prisimeni dainą, kurią niūniavau tą rytą, kai turėjai išvažiuoti? Miegok, žioge, sakei, kai nubusi, jau būsiu grįžęs. Vernys moj drug, mne grusna bez tibia, niūniavau ir užsnūdau.

Niūniuoju ir dabar. Nors žinau, kad negrįši.
Nors žinau, kad esi.

Šiandien parke priskrido pilkas varnas. Kalbėjau jam kaip kalbėčiau Kitu.

"nu žioge, kam..." - jis būtų nusišypsojęs, jei būtų matęs, kaip aš šiandien užsukau į Katedrą ir uždegiau žvakelę už jį.
turėjau ko nors imtis.
bandau tave rasti, Kitu.

Tu pirmas pavirtai vilku.
Šiapus anapus.

atskrendu, ses

du laukimai

http://web.auth.gr/smg/istoriko.htm

[url]http://web.auth.gr/smg/istoriko.htm[/url]

Margo lūpos buvo itin putlios ir gražios, o kai šypsodavosi vienas kamputis pakildavo aukščiau už kitą ir atrodė kažkaip keistai ironiškai. Vien dėl to ji niekad neatrodė iki galo nuoširdi, bet dabar tai nesvarbu, nes upės krantinėje, kur ir prasideda ši istorija, Margo nesišypsojo, ji tik ėjo bespalviu lietaus čaižomu veidu nesibaigiančia rambios upės pakrante.
<...>
Nemotyvuoti emocijų protrūkiai būdingi visoms šlapioms voverėms, būtent todėl jos taip neilgai gyvena. Pajuto įdėmų žvilgsnį, slenkantį nugara, ir atsisukusi pamatė, jog tame veide vienas antakis yra aukščiau už kitą, vien dėl to jis visad atrodė nepermatomas ir nutolęs. Margarita pagalvojo, kad jie tokie identiškai asimetriški, jog kartu sudėjus galėtų sudaryti visad meluojantį veidą. Kartais to ir užtenka artumui, o po to jie gerė arbatą balkone, žiūrėdami, kaip kyla potvynis ir leidžias blausi birželio saulė.
<...>
Pasauly įsivyravus klaidinga nuomonė, kad protingos moterys turėtų protingai įsimylėti, bet įvyksta būtent priešingai, jos myli tik tuos vyrus, kurie gali priversti jas šliaužioti ant kelių.
<...>
Šlapios voverės lengvai prijunka, bet išmestos į laisvę nebeišgyvena. Margo basomis ėjo per tiltą, vilkėdama languotus vyriškus marškinius ir pamiršo savo vardą. Ji virto Maša Ukrainos kaimo gelmėj, o po to Marhyra Kaukazo stepėse. Aplink jos galvą skraidė sidabro šermuonėliai. Galiausiai ji pasiekė dugną ir žalsvais vasariniais bateliais ėjo per girgždantį ankstyvą Sibiro pašalą. Baimė liko, o šalčio nebuvo, tai buvo Nešaltasis Sibiras.
<...>
Nė karto nesišypsojo, o tik kantriai ir atkakliai ieškojo, kuo užpildyti nelemtą potraukį asimetrijai.  Peterburgo skersgatvy sutiko Nadią Filipovną, kuri,  pažiūrėjusi Margo į akis, konstatavo faktą: tavo likimas nėra tavo rankose, grįžk namo. Margarita pagalvojusi suprato, kad neturi namų, nei tapatybės, tik liūdną veidą su velniška šypsena.

Tuomet pasidavė, grįžo prie upės, augino sidabro šermuonėlį, ir tuomet, jau daug vėliau, gavo Nobelio Taikos premiją už antropologijos tyrimus Vidurio Azijoje. O tada suprato, kad tos naktys prie upės lyjant tebuvo košmariškas sapnas ir ji visad mylėjo savo išvirkščią atspindį. Ir tuomet pirmąkart viską aiškiai suvokė - buvo pasmerkta neišbrendamam kaip Kazachstano stepės egoizmui ir todėl visą gyvenimą mylės tik savo atspindžius kitų akyse.