http://vids.myspace.com/index.cfm?fuseaction=vids.individual &videoid=7410821

giliai kur baltos mūsų mirtys
prieš veidą ežero dugne
likimai ruošiasi ir girdi
kaip slysta valtis krūtine –

eilėrašti narcize sese
aš noriu tyliai jums kalbėt
apie buvimo meilę bet
<...>

Kajokas, Donaldas. Žeme kaip viršūnėmis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1980.

http://www.youtube.com/watch?v=s4iq3gerW4g&mode=related&sear ch=

[url]http://www.youtube.com/watch?v=s4iq3gerW4g&mode=related &search=[/url]

http://www.youtube.com/watch?v=s4iq3gerW4g&mode=related&sear ch=

Mažas taškas
mažas taškas
taurės dugne,
jei kad jį išvysi,
tapsi nenugalimas,
nekilti, o leistis,
oro, vandens      ribuliavime,
pirmo šaltuko
virpėjime
saulės spingsny,
mažas taškas
laukia tavo        sugrįžimo,
o beprote kinrože,
ištryškusi iš
karštų smėlynų        įsčių,
kokia palaiminga
tavo šypsena.

*tūla rašyke

visos jos keistai panašios, dažniausiai rudaplaukės
kiek kitokios nei miestuose, kiek kitokios nei negyvi žiedlapiai
jas reikia pridengti nuo šalčio norint išsaugoti vaistines jų savybes
vitaminus ir mineralines medžiagas

reikia labai atidžiai sekti mėnulio fazes ir zodiaką
tyrinėti skersvėjus ir drėgmę, ieškoti slaptų priešų, apginti
nuo neprašytų svečių, nuo raudančių motinų, nuo kasdienybės puvėsių
laiku genėti jų norus ir savimeilę, išmokyti keletą fokus marokus

netikėti jų ašarom ir lyrika, įpratinti būti kantriom
supažindinti su morale ir kitais panašiais dalykais
pvz., askeze ar religija, įtikinti, kad svarbiausia yra laukimas
net ir tada, kai vienintelis aukso lietus prašniokščia pro šalį

Šlepikas

man liūdna dabar prisiminti kai gelsta žolė už vartelių
kai šuo nepažindamas amsi ir blaškos ant savo grandinės
tą taką į nemuno slėnį tą keltą sudvajų
aš būčiau anksčiau atsilankęs bet tolimas kelias
ir mes ne tie patys nejau nematai
kai oras toks graudžiai ramus
kad veido ovalas kad skruostai raudoni
kad patemptos virpa lūpytės

aš sėdžiu ant slenksčio juodai pasirėdęs
į sodą žiūriu prisimerkęs prieš saulę
ir jokio dvelkimo tik oras jau tirpsta
ir viskas vienan susilieja
išplaukia vaizdai
kaltūnuoti šešėliai iš sodo pavėsių pakyla
jie kopėčiom lipa ant daržinės stogo ir šiaudus nuplėšia
ir meta ant žemės
jie uždega ugnį ir viskas liepsnoja
ir kyla iš dūmų tamsi moteriškė vilnone skara apsigobus

tai tavo likimas vaikeli

–  –  dabar nežinau kas jau mano kas tavo
vandentiekio čiaupas sena patefono plokštelė
kai mes įsiklausom į tokius jau tylius garsus
kai dūmų pilnam kambary aš verčiu albumo lapą geltoną
ir rusvas klevo lapas iškrinta

tai skamba tušti kibirai ant laiptelių cemento
alavinis puodelis kraštais nukramtytais prieš saulę pilkesnis
nutilusi lentpiūvė piuvenos sukas virš kelio
vidudienio oras skaidrėja nuo bičių dūzgimo
tai ko gi tu raudi mažoji kristina
iš baimės ar iš nežinojimo keisto

kažin kas kartojas kažin kokie tykūs balsai pasigirsta iš tolo
lyg traukinį riedant girdėtum per mėlyną pylimo gyslą
koks sausas ir kietas tas vėjas
taip skaudžiai sutaršantis plaukus

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977

the Skys Virtual Reality

Skaudžiai juokingas dabar

pradžioje taip jau būna
labiau dangus virš galvos
nei žemė po kojom

vėliau dažniausiai galva
o prieš lietų ir kojos

dar paskui vis aiškyn ir
aiškyn, ir jau vien amžini
dalykai telieka

pigūs rūbai
ir degios medžiagos

Grajauskas, Gintaras. Kaulinė dūdelė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.