Taip mažai išimčių mumyse. Blaivumu užsigrūdinę,
jas pakeičiam taisyklių patogiu ir įprastu lydiniu.
Ir pilkais, nespalvotais rytais mus pabudina
žadintuvai pilki – o ne švintanti rytdiena.

Taip mažai atkaklumo tikėti, kai kitas nebetiki,
ir nedrįstam nešioti laukimo – akmens, kuris degina.
Pasidaro sunku – negailėdami lauk šitą akmenį,
išgyvensim be jo – lig rudens ar pirmadienio.

Išgyvensim be jo – kaip ilgai išgyvenom be meilės,
rūpestingai užgniaužę grėsmingai nelygų virpėjimą,
Kaip ilgai išgyvenom, dygsniuodami dvigubą eilę.
Slaptą –sau. O paviršiuj – viešam pažiūrėjimui.

Taip išdžiūsta šilti ežerai, kur mazgojomės kojas.
Taip išgriūna šilai, užlieti samanojančių raistų.
Taip išeina žmogus iš žmogaus ir sustoja –
lyg pigus, vienadienis, neprisuktas laikrodis.

Mezginaitė, Elena. Skardis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.