[url]http://www.straipsniai.lt/filosofija/puslapis/5057[/url ]

fotografija

Kalbėdami apie savitos rašytojo filosofinės sistemos sąsajas su kapitono Michalio paveikslu, o jei žvelgtume plačiau, ir su pačiu romanu, remiamės Niko Kazantzakio esė „Asketika: Salvatores Dei“. Šioje esė knygoje autorius nuosekliai išdėsto savąją žmogaus būties, gyvenimo prasmės sampratą, kuri tarsi kokia ideologija atsispindi kone visuose jo darbuose, o ypatingai ryškiai – romane „Kapitonas Michalis“. Kaip minėjome, romanas buvo parašytas pilnai susiformavus Niko Kazantzakio filosofinei sistemai, taigi, kaip ši filosofinė sistema atsispindi kapitono Michalio paveiksle?
Visa esė knyga „Asketika: Salvatores Dei“ yra suskirstyta į keturis esminius skyrius: „Rengimasis“, „Kelionė“, „Regėjimas (Veiksmas)“, „Tyla“. Tai tarsi keturi žmogiškosios egzistencijos etapai. Argi tokiu principu negalime suskirstyti romano „Kapitonas Michalis“ siužeto, tuo pačiu atskleisdami gana netikėtą paralelę tarp minėtų skyrių pavadinimų ir kapitono Michalio dvasinių būsenų, kurios, be abejonės, yra tampriai susijusios su siužetu. Pačioje pradžioje juntame besikaupiančią įtampą, kuri vis intensyvėja kartu su kretiečių sukilimo nuotaikomis, kapitonas Michalis jas jaučia ypatingai stipriai ir asmeniškai, sukilimo įtampos „eina tiesiogiai“ per jį, pradžioje Michalis bando malšinti šias pavojingas sukilimo nuotaikas – tiek savo viduje, tiek mieste. Tačiau pamažu jo siela veržiasi link kovos, laisvės. Šias būsenas galėtume pavadinti „Rengimusi“. Toliau seka „Kelionė“ link lemiamo sprendimo dėl kovos, sukilimo pradžios. „Regėjimą“ galėtume tapatinti su aukščiausiu sukilimo įtampos tašku, karščiausiomis kovomis. Būtent šiuo laikotarpiu, nudūręs Eminę, kapitonas Michalis patiria, jog nuo tos akimirkos yra nemirtingas ir niekas jo nebegali sustabdyti, tai taip pat tam tikra regėjimo atmaina. „Tyla“ – nuoroda į metafizinę tylą, žuvus kapitonui Michaliui ir visiems jo kariams, į tam tikrą „bebaimio nuožmiojo kapitono Michalio mitą“.
„Išgirdai šauksmą ir pajudėjai. Atlikai, įveikdamas kovą po kovos, visas šauktinio kario pareigas .“ – štai kaip Nikas Kazantzakis pradeda esė skyrių „Regėjimas“. Kapitonas Michalis išgirdo „kenčiančios motinos Kretos“ šauksmą ir veržėsi į kovą. Tačiau romane šis šauksmas turi kelias prasmes – tai ir Kretos, ir metafizinis laisvės šauksmas. Esė knygoje randame tikslią kapitono Michalio kovos metaforą: „Kaip šviesa, atsiplėšusi nuo žvaigždės, veržiasi į juodą amžinybę ir rodo nemirtingajam kelią? Žvaigždė žūva, tačiau šviesa – niekada; štai toks laisvės šauksmas.“ Niko Kazantzakio filosofinėje sistemoje laisvės siekis yra tiesiogiai susijęs su Dievu: „Mūsų pareiga padėti išsivaduoti žmoguje, tamsiose miniose dūstančiam Dievui. <...> Nes gyvenimas – ne tikslas, jis tik įrankis, kaip ir mirtis, kaip grožis, gėris, pažinimas. Kieno įrankis? Dievo, kovojančio už laisvę.“
Žmogaus viduje dūsta Dievas. Įdomi yra ir Niko Kazantzakio metafizinio nerimo interpretacija. Jis kalba: „Mūsų širdį pripildė naujas nerimas, nauja šviesa ir tyla. Paslaptis tapo dar sunkesnė, Dievo padaugėjo. Sukilo tamsiosios jėgos, padaugėjo ir jų, susiūbavo žmogaus salelė.“ Taiklia „Dievo padaugėjimo“ metafora galėtume aiškinti ir kapitoną Michalį kamuojančius demonus, įvardinti juos kaip metafizinį nerimą.
Visgi turime pripažinti, jog Niko Kazantzakio filosofinė sistema esti be galo plati ir, be abejonės, rastume ir daugiau paralelių tarp mūsų aptariamo pagrindinio herojaus paveikslo ir autoriaus filosofinių teiginių, tačiau šiame darbe apsiribokime minėtomis sąsajomis ir keliomis esminėmis metaforomis, kurios leidžia kiek labiau įsigilinti į kapitono Michalio paveikslo filosofinę esmę.

Tesalonikai

juoduoju

stebėtis - būti tikrąja šio žodžio prasme

"Kai sode įsivyraudavo ramybė, jie gryname ore galėdavo išvėdinti niekų ir dramų prikimštas galvas. Tai buvo būtina kiekvienai išmintingai galvai."

mano žiogas ore

7

Šian-
dien
aš
esu
vienas
vienas
su
savimi,
ir

bandau
vėl
iš
naujo
viską
su-
prasti,

vis
iš
nieko,
iš
naujo –

į-
vardžiai,
veiks-
ma-
žodžiai,
daik-
tai –

iš
naujo
žodis
prie
žodžio,
mintis
prie
minties,
veiksmas
prie
veiksmo,
save
bandau
sta-
tyti,

viską
palikdamas
atvira,

nežino-
damas,
kur
eiti –

stotis prisigrūdus žmonių, bet žemėlapy
nerandi vietos, kur galėtume
gyventi
ilgai ir laimingai

*N. Miliauskaitė