- Tokius vaikus visada išveža, - pasakė man socialinė darbuotoja. Ji buvo panaši į katę, kuri žiūrėdama savo didelėmis akimis stengėsi suteikti šiems žodžiams svarumo.
- Kokius? – man rūpėjo išsiaiškinti.
- Tokius. – Kryptelėjo jos dešinė koja.
Man niekada nepatiko katės. Jos glaustosi prie kojų ir erzinančiai murkia, lyg pranašaudamos ką bloga. O baltoji – ne, ji net nesileisdavo glostoma, apie murkimą nebuvo nė kalbos. Kartais Taną apimdavo didelis nusivylimas, kai jis įpildavo jai kokios sriubos, o ji nė nepaliesdavo. Bet kai ryte rasdavo tuščią puodelį, jis vienas sau nusišypsodavo ir mąstydavo apie kaimynų karvę ir... o kad mokėtų melžti.