Ne ta diena, kai su Skaiste stovėjom įsikibę į tvorą. Ne ta popietė, kai jos rankos augo į suoliuką. Ne tas pavasaris, kai linko keliai, kopiant į penktą aukštą. „Ligo“. Ne tas paros laikas, kai spindi langai. Šviesa nesimaišo, pirmiausia neatšoka nuo stiklo paviršiaus, žalsva it Viduržemio jūra spalva nevirsta į violetinę. Kad įžiūrėtum užuolaidų gelsvumą, nereikia prisidengti akių vidine delno puse, nereikia nei sulenkti alkūnės. Akyse netemsta.
Nematau tik ką pražydusių gėlių dideliuose vazonuose prie įėjimo, jų lapų nepurena lengvas vėjas, jie nemėlyni. Juodžemis tuose induose nėra sukepęs saulėje, jis neskleidžia perdžiūvusios žemės kvapo, vėjas nepakelia dulkių nuo jo paviršiaus, neneša jų į mane. Veido nekreipia grimasa.

Durys, baltos medinės durelės, stiklai iki žemės. Uždažyti baltai. Baltos tik durys. Sienos žalsvos. Kur ne kur žalsva nešvari, pereina į mėlynumą. Kas laukia už dar kitų durų? Akimirką stabtelim.

Atveriame dar vienas duris, sienų spalva nesikeičia, - visu svoriu užgriūva „ligo“.

Jau kitą pavasarį atsidūriau prie tos pačios parko tvoros, tik kitoje pusėje. Skaistė nebetrumpino žodžio „ligoninė“ ir, nors jos kūnas liko toks pat liaunas, pilnatvę, svyrančią nuo krūtinės, ji išlaikė be vargo, nebelinko į priekį.

naktinėn pamainon išėjo ir negrįžo.

kalbasi pasauliai

Ar baimė, apie kurią čia kalbate, yra baimė suklysti?

Andrius: Daugelis iš tos baimės suklysti pasirenka verčiau nieko nedaryti, nieko neveikti. Toks žmogus gali labai daug ir protingai šnekėti, bet jis pats bijo žingsnį žengti. Tik jis nerodo, kad jis bijo – jis jį žengs, jau praktiškai pasiruošęs jį žengti ir tuoj tuoj tuoj žengs... Pažįstu žmonių, kurie 20 metų ruošiasi tą žingsnį žengti ir apie tai labai daug šneka.

Vaidotas: Ir su tuo nieko neveikimu atsiranda toks jaunatviškas neigimas, peraugantis į nihilizmą: aš nieko nedarau, tik prieštarauju, neigiu ir pats nieko neveikiu.

©lrt.lt

„Visada maniau, jog nemėgstu poezijos, nesuprantu jos, – sakė aktorius Rolandas Kazlas. – Pirmenybę teikdavau prozai, filosofams, dramaturgams, o į poetus ir eiles žvelgdavau nepatikliai. Tačiau iš tiesų laukiau ir ieškojau sau artimos poezijos. Jos turbūt reikia ieškoti kaip Meilės, kaip mylimosios, o poeto – kaip sielos brolio.“