ir rojus yra čia ir dabar arba niekur

(evangelija)

- Man jau keturiasdešimt, - atsakė tada Elena.
- Dar tik po pusmečio, - buvau šiek tiek kitos nuomonės. – Tu mėgsti viską paankstinti. Labai jau skubi gyvent.
Ir ji nusijuokė, prisiminus trisdešimt trečiuosius, ketvirtuosius, penktuosius, šeštuosius, o ir septintuosius su visais paskui ėjusiais.
- Niekas man to nesakė, - kažkaip dviprasmiškai ištarė.
- Bet tai tiesa, - pasakiau. – Trisdešimt kartų per mėnesį mūsų amžiuj – pašėlęs tempas.
- Pernai buvo tik du, - atsakė kažkaip liūdnai. – Du nepavykę kartai.
- Na, tai karas, - jai atsakiau. – Šiokia tokia priežastis.
- Keturiasdešimt, - pakartojo ji savo metus. – Ar man vėl reiks kvėpintis koją.
Ir aš pamačiau, kad tam vaikui, pilnom akmenų kišenėm, yra jau keturiasdešimt. Ir tai mergaitei, kuri leido kamienu pieną. Čia buvo ir toji moteris, kurią vadino stebuklu. „Neškit greičiau nuo stoties“, - taip dar pasakė kirpėja. Čia buvo mergina, kurios aš nelaukiau po figmedžiu, paskui negalėjau sulaukti. Ji buvo nedidelio ūgio, akys žalios, tokios ir pasiliko, plaukai susukti į kuodą, kartais ji juos paleisdavo. Dar ji meistriškai suko ratus. „Turiu pieninę, tėvą ir seserį“ , - apie ją kadaise sakydavau, paskui sakiau, kad turiu namuose stebuklą, nes pieninę ir tėvą kažkur pradangino laikas. Bet stebuklas ir buvo tas, kad, žiūrėdamas į Eleną, mačiau pieninę, tėvą ir ją.
Jai buvo keturiasdešimt, o aš dėl jos kariavau dar tik antrąjį savo karą. Ji nepriekaištavo, kad kovoju dėl jos per mažai, priešingai, norėjo dažniau gyventi, bet aš tvirtai buvau įsitikinęs, kad tam dar turėsime laiko. Jai buvo tik keturiasdešimt ir ji buvo daug nuostabesnė už tą, kuri suko ratus, leido kamienu pieną, davė uostyti koją ir lipo viena ir traukinio nežinomame Fontenblo.
Jei ji dabar atremtų tą mažą iškvėpintą kojytę į tenykštės stoties peroną, greitai pasklistų kalbos, kad Žemaitis už savo mokslus moka netinkamą kainą. Nes šalis, kurioje gyvena šitokio grožio moterys, už savo vyrų mokymą tapti joms tinkama partija privalo mokėti daugiau. Viena yra artilerija, vyriškumas – visai kita.
Jai buvo keturiasdešimt, o aš vis dar ėjau iš proto. Dėl jos. Savo mažo stebuklo, didelėm ir žaliom akim. Tokios jos ir paliks.
- Penkiasdešimtieji, - ištariau naują skaičių. – Tai bus mudviejų metai.
Bet tais metais jos nebebuvo.
- Tu mano didžioji miegalė, - pasakiau pasilenkęs ties ja. – Ji tada buvo ligoninėj. – Tau visada pavyksta užmigti, kai visiems kitiems nesimiega.
Bet ją išnešė mano akivaizdoje. Taip, lyg aš niekada jos ir nebūčiau turėjęs.
Mes greitai gyvenom, nors kai kam gal atrodė: vos velkamės. „Elena, mano mažoji nuotaka, atsakyk man, kaip čia yra?“
Nes man netelpa galvoje, kad atėjęs kada prie figmedžio suprasiu: likom tik mudu. Aš ir tropikų medis.
Trisdešimt du smūgiai į tuštumą per vieną prakeiktą mėnesį. Ar aš tam tiek kartų stengiausi, kad liktų tik tuštuma.
„ Netylėk, kai tau ką nors sako tavo nekraujo brolis“.
Aš tyliai, be garso, ropščiausi į tavo prišildytus patalus. Tai man lipt į tą lovą ar ne?

 
Marius Ivaškevičius "Žali", 12 skyrius, ištrauka

peržengti savo ribas, išeiti iš kūno. būti didesnis, daug platesnis magnetas.

Truputis pasaulio

(rankos nuotrauka)



čia išvengei galimybės

vėl gyventi

yra tik tavo ranka

keturkampėj nuotraukos nakty.

lyg prisikėlimas kerta popierinę erdvę

ji kyla vieniša

netikėtai

išgryninanti truputį pasaulio -

kur prasideda dangus

šitam keturkampy?

<...>

tai panašu į ranką

atskirtą nuo šokėjo kūno

tą sekundę, kai ištarė „opa“,

nes viena būtų numačius siela –

kita galėtų kūnas.

<...>

tai ranka, kuri pirmam žmonijos akmeny

įrėžtų iki pasimatymo

<...>

žodžius, kurie prigytų

žemėj nuotraukos.

(Kiki Dimula)

lietus pradėjo tirpdyti vidurnaktį
tuo visa nugalinčiu garsu
šu, šu, šu.
Besivelkantis, vienišas garsas
garsas paprastas paprasto lietaus.
Bet absurdas
kitas raidynas, kitoks skaitymas
mane išmokė skaityti garsus.
Visą naktį klausausi, skaitau lietų,
šė prie i, i prie šė,
krištoliniai skambantys šūksniai
murmantys tu, tu, tu.
Kas lašas – ir šu,
visą naktį
tas pats ne taip suprastas garsas,
nesiliaujantis garsas,
nesiliaujanti tavęs būtinybė,
vakarakalbis lietus
kaip nuskendęs ketinimas,
per ilgas pasakojimas
ir taria tik: tu, tu,
dviraidė nostalgija,
vienskiemenė įtampa,
vienas šu kaip prisiminimas,
kitas kaip priekaištas,
kaip tikėjimas likimu,
tiek lietaus vienai tuštumai,
tiek nemigos dėl vieno žodžio,
šįvakar taip lietus mane nuvargino
šiuo savo neobjektyvumu
vis šu, šu, šu
lyg visa kita būtų nieko verta
tik tu, tu, tu.

(Kiki Dimula)

Υπήρξα περίεργη και μελετηρή.
Ξέρω απ’όλα. Λίγο απ’όλα.

(Kiki Dimula)

Buvau keista ir tyrinėjanti.
Visko žinau. Visko po truputį.

"maršrutinė autobiografija"

©maksas