Jau kitą pavasarį atsidūriau prie tos pačios parko tvoros, tik kitoje pusėje. Skaistė nebetrumpino žodžio „ligoninė“ ir, nors jos kūnas liko toks pat liaunas, pilnatvę, svyrančią nuo krūtinės, ji išlaikė be vargo, nebelinko į priekį.