Negalėjai jo nepastebėti – to seno šuns prie gėlių parduotuvės, ant kampo. Anksti ryte jį pririšdavo prie durų rankenos ir palikdavo prie laiptų. Šešėliai žaisdavo tarp medžių, šnopuodavo šuo. Jis pliko kuokštais ir kiekvienąkart, baigdama darbą, parduotuvės šeimininkė, gėlininko žmona, šepečiu šluodavo šuns plaukų kuokštus, o kurių nesušluodavo, tie prikibdavo kuriam praeiviui prie kelnių klešnės. Tas vilkdavo kuokštą iki pat namų slenksčio ar nepastebėjęs palikdavo kur lifto kampe.

Viskas buvo arti: gatve tekantys nešvarumai, purvo nuosėdos prie nutekamųjų vamzdžių, šuns plaukų kuokštai ir vyrai, kitapus gatvės, prie tik vėlai vakarais atsidarančios vadinamosios vyrų kavinukės.