Prakeikimas. Pradeda drebėti balsas, kojos ir tos virpa. Galėč, tikriausiai parvirsčiau. Arba nualpčiau. Hmm.. kažkada buvo madinga elegantiškai nualpti... Mūsų karta to nemoka- jei jau virsta, tai jau taip, kad net kojos pakežėja. Arba plojasi ant nosies. Visu ūgiu. Geriausia ant šaligatvio. Kad ir Šiaulių bulvaro. Nors Klaipėdos senamiesčio akmeninis grindinys tam reikalui irgi labai tinkamas. Apie ką aš čia? Grįžtam į pradžią. Dovana. Nuostabus paveikslas. Man? Man... Stebiuosi. Ryte pabudus dar pagalvoju, kad tikriausiai prisisapnavo (valgant pusantro karto per dieną, galima ir atviromis akimis sapnuoti...), bet pakeliu galvą ir matau- tebestovi ant stalo ir žiūri į mane iš medžio rėmelių. Keista. Būna gerų žmonių. Būna. Pastaruoju metu ir gyvenu tuo žmonių gerumu. Ne sėkme tai vadinama, ne sėkme. Tiesiog tyla prieš audrą. Būk geras, neužstok saulės... Trapus aš. Drugelis. Net jei ir esu nuodinga, geldama mirštu pati. Kaip bitė. Tik nenešu medaus. Piktnaudžiauju kitais. Kitų žiedų nektaru. Kitų avilių penu. Parazitas. Už tai dar bus atseikėta druskos mano gyvenimo keliui. Tebūnie. "Žmogus per klystkelius suranda tikrą kelią". (Gėtė "Faustas"). Tai ir klystu. Nepasimokau. "Taip uoliai mokiausi iš savo klaidų, kad klaidos mano gyvenime tapo ne išimtimi, o norma" (S.Parulskis "Trys sekundės dangaus"). Greičiau jūra. Smėlis. Klaipėdos gatvės. Viskas iš naujo, viskas po senovei. Kad tik nereiktų gailėtis išvažiavimo. Šviesiomis akimis pasitinku rytdieną. Nedrebančiomis rankomis pasveikinu saulę. Gyvenimas tęsiasi. Kaip sakant, karavanas eina, šunys loja. Pirmyn.

Tegyvuoja pornografija. Šypsena. Bandelės. Kolegos fotografai ir kolegos žurnalistai. Poezija. Tegyvuoja garsi muzika virtuvėje ir kepama duona milžiniškoje keptuvėje. Tegyvuoja gera nuotaika. Trumpi šortukai. Šokis su kepimo mentelėmis rankose. Arbūzas ir ilgas vakarojimas prie virtuvės stalo, bandant įrodyti, kad pirmas variantas visada geriausias - mano pieštas logotipas bus materializuotas jau šią savaitę. Tegyvuoja...
...
...
... minutėlei užkimstu ir užsikosau... Ką bandai įrodyti, vaike? Nieko. Tiesiog, kai nieko neturi, neturi ko ir prarasti. Let's play...
...
...
...o kažkur pajūryje vaikšto mano paskutinė meilė-seilė. Laikinas susižavėjimas...laikinas apčiuopamumas...ta pati pelkė...tie patys geiduliai...kitas ritmas...kitas alsavimas...aikčiojimas...užsimerkimas...trys sekundės...dvidešimt vienas gramas...
...
...
Tegyvuoja gyvenimas.

Po ilgo liūčių sezono nušvinta saulė. Mes išgelbėti. Mūsų plaustas, ilgai dreifavęs, staiga atsiremia į krantą. Pažadėtoji žemė. Baltas smėlis. Koralų rifai. Tūkstantis margaspalvių paukščių ir nepažįstami balsai miško tankmėje. Ar tu bijai?

Namie remontai. Tegyvuoja geltona spalva ir seni laikraščiai, klijuojami ant langų stiklų ir klojami ant grindų. tegyvuoja pomidorai iš šiltnamio ir rūgštūs obuoliukai. Mūsų sodo. Tegyvuoja.

Eilinis žaidimas. Uždraustas vaisius visada saldesnis. Bet kaip visados artėjanti pabaiga mosuoja pasidavimo vėliava. Po dviejų savaičių manęs čia nebebus. Gerai. Gal ir blogai. Viskas iš naujo. Perjungiame pavarą ir keičiame kryptį. Tikėkimės, paskutinį kartą. Nors pokyčių visada norisi, tad po kiek laiko vėl darysime posūkį. Į kairę.

Naisiai. Paukščiai ir paukštytės. Tokie pat bepročiai, tik senesni. Gražu. Vieną akimirką net graudu pasidaro. Silpnumo akimirka. Padaužiški pasistumdymai. Šypsena. You keep me from crying.

Tebūnie.

Anksti ryte pabudus galima pamatyti saulės kraštelį - kažkas maloningai parodo, kad šis lietus dar nėra antras Tvanas...
Nojau, statykim laivą...
Šalta. Šlapia. Ir jau niekas neprivers patikėti, kad tai dar ne ruduo...
Nėra tvirtumo- dar plevenu ore...
Pavydi žinutė. Nejaugi? Nereikėjo anksčiau, bet jau prireikė dabar? Kvailelis...
Varškės apkepas su džiovintomis kriaušėmis...
Kakava...
Laiškai...
Nerašomi eilėraščiai...
Pamirštama praeitis..
Rytojus prasideda šiandien...

Lyja ir lyja. Kas užsakė šitą Dievo pakrapninimą? Reikėjo mat. Septynių brolių miegančių dieną buvo sausa ir šilta- vadinasi, turėjo būti taip septynias savaites. Kur tau. Nekenčiu lietaus. Nekenčiu šlampančių kojų. Tokiu oru norisi viską mesti ir sėdėt namie. Redakcijoj balos nuo skėčių, šlapi džinsų galai žlegsi per laiptus. Brrr... Įsivyniot į kaldrą ir miegot miegot miegot. Nepabust, kol neatšils, kol neišdžius. Miegot iki tol, kol vėl bus gerai. Su tavim ar be tavęs- nesvarbu. Nusispjaut.  Pati sau negraži. Antrą dieną. PMS. Bjauru. Plaukai garbanojasi nuo drėgmės. Nekenčiu. Norisi kažkam trinktelt, o po to verkti. Išsilieti. Išsipilti. Nuleisti kraują. Blogai. Kol nebus saulės, tol nebus gerai. Patikėk. Nepadės nei pasivažinėjimai, nei ledų degustavimas, nei bučiniai ar aklos glamonės. Nusispjaut. Nereikia.

Blogai. Šiandien blogai.
Deja, niekas neleidžia numirti miegant.
Rytas guli šalia ir glosto nugarą.
Skauda. Pernelyg skauda, kad galėčiau kentėti.
Skausmas parodo, kad esi gyvas.
Nenoriu.
Besidaužanti širdis.
Nežinomybė.

Ištraukiu seną įraša ir pateikiu kaip naują. Tingiu rašyti kažką nauja. Žinoma, nebūtina kasdien keisti dienoraščio, bet kad dažnai vakarykščiai žodžiai akis bado...

Nesuvokiamas laiko minkštumas- teka per kaktą, užmerktas akis, lūpas, kaklą, pečius, raktikaulius, krūtinę, šonkauliais žemyn žemyn, susivinguriuoja į sukūrį ties bamba ir nusrūva šlaunimis, per kelius, per blauzdas iki kojų pirštų- kapteli lašelis nuo mažylio ir išgaruoja nebūties alsavime. Laikas. Per daug. Per mažai. Nežinau. Pasimečiau. Nėra nieko, bet ir yra kažkas. Kažkur. Už ausies geldelės tūnantis jaukumas- pabus, jei pažadinsi. Už peties miegantis šešėlis- nukris, jei apkabinsi. Už širdies plakimo tylintis jausmas- išsikeros, jei pašnabždėsi ką nors gražaus. Nesvarbu ką. Vieną žodį, kuris man reikštų daug. Drugelis. Tebūnie drugelis. Mažutis. Virpantis. Besiplaikstantis. Besiblaškantis. Neturintis namų. Medis, kertantis savo šaknis. Kurioj dykumoj prigysiu? Kieno vandeniu malšinsiu kepinančios gyvenimo saulės keliamą troškulį? Kur yra mano namai? Ten, kur prasideda mano pačios širdies plakimas. Ne tavo. Ne man ji plaka. Ne drugeliui, glaudžiamam prie krūtinės. Visada sušalusi. Alkana. Džiūstanti. Mirštanti. Gyvenanti.

Vakar besėdint autobuse atėjo geniali mintis: "Dar ne laikas". Iš tikrųjų. Kur aš skubu? Keikiuos, kad taip visiems patinku, bet niekas manęs nemyli taip stipriai, kaip aš moku mylėti. Kad tik duodu, bet negaunu. Hmm... meilė ateina tada, kai jos nesitiki. Tikrai mylėti - reiškia duoti, nesitikint gauti. Va taip va.

Tarnauti šiuolaikinei poezijai pasirodo tereikia visai nedaug. Parašyk, kaip ryte atsikeli. Kaip nori atsikelti. Įliek asmeniškų smulkmenų, pridėk porą originalių minčių- ir še tau 4 balai. Nesu tiek turėjusi... Matai, banalybei užtenka ir 2-3. Tobulėjam? Ne-a. Tiesiog žaidžiam.

Vakar ėdė sąžinė. Turiu daug ir neturiu nieko. Viskas viename. Neapkabina ir nepaguodžia. Nes nesupranta. Nenori suprasti. Mano bėdos yra man. Taip ir turi būti. Bet mano žodžiai tau. Ir tau, ir tau, ir tau. Dalybos. Net varžytynių nereikia.

Vėl noriu miego. Šiąnakt labai giliai miegojau. Nekenčiu savo žadintuvo melodijos- keičiu porą kartų per savaitę, kad taip neitų per dantis. Bet...

Rytas ateina. Rytas pagimdo dieną. Kruvina saulė išsiprausia rūke ir sužėri auksine pilnatve. Mieste nematau nei saulėtekių, nei saulėlydžių. Noriu prie jūros. Vien dėl saulėlydžių.

Trečiadienis. Būsena kaip savaitgalį. Niekaip nepradedu dirbti. Tuoj. Atrašysiu visus laiškus. Išdalinsiu save dalelytėmis, mikroskopinėmis dulkelėmis ir imsiuos dar pačiai neaiškios temos. Pati sugalvojau. Būna.

Būna. Buvo. Bet ar bus?

Grįžtam prie senos fražės: "Laikas parodys". Tebūnie.

2005-03-17 10:28
Aš neturiu sparnų, kur kelia
Į dangų aukštą ir beribį,
Bet jei gali, parodyk Kelią,
Kaip man pasiekti amžinybę.

Ir eisiu, klupsiu, klysiu,
Erškėčiuose pametus saulę,
Ir tyčia pas tave sugrįšiu,
Pasakiusi: "Ir mums Tai lemta..."



2005-03-14 09:43
Zmogus negali buti beribis...



2005-03-09 10:27
Pazvelki, Angele Melsvom Akim, i mano nykia buti...



2005-03-07 09:28
Įsikniaubt į pagalvę ir miegot, tikintis, kad pabusiu jau kitam pasauly.




2005-02-23 12:22
Ir tik po kazkiek laiko atrandi, kad meile gali buti ir saves atsisakanti...



2005-02-17 14:34
Ne zmogus turi atitikti jam klijuojama etikete, bet etikete- zmogu.



2005-02-15 09:50
Tas, kuris manes neuzmusa, mane sustiprina.