Mano kūno eksterjeras ir mano namų interjeras. Ne gyvenimas, o dekoras.
Šiąnakt miegojau SAVO namučiuose :)))
O ko jūs mano senus kūrinius skaitot? Vis dar įdomu... Keista...
Patraukė velnias už minties, ir įgriuvom į pelkę. Kapanojamės. Ir kapanosimės mažiausiai mėnesį. Jei jau statom namus, tai statom. Vasarą pasitiksiu po nauju stogu. Savo.
Jau turiu darbą. Tiksliau, turiu atostogas iki numatytos datos, kada prasidės darbas. Naujas laikraštis, naujas kolektyvas, naujos idėjos.
Šiuo metu viskas nauja. Reikia dar priprasti, kad kasdien lyg niekur nieko mieste leidžiasi lėktuvai. Nauji horizontai. Pro langus matosi Gedimino pilis, puokštė bažnyčių, Europos PC, Akropolis, pačioj tolumoj Spaudos rūmai.
Pėstute per pusvalandį galima nupėdinti iki Arkikatedros, kur kasdien minios lenkų turistų. Jiems Vilnius kaip ir vokiečiams Klaipėda - ilgesys prarasto, kadaise užgrobto miesto.
Ir šis miestas bus, yra mano namai. Neišvengiamai.
Mes jau kartu gyvename. Kopinėjame medų. Pasiimsim diplomus ir vsio. Kas toliau, man dar nesimato. Per mažai žiūriu.
Mes jau turim kur gyventi. Mes jau turim planą, kada kur važiuojam. Dvi savaitės malimosi tarp Klaipėdos ir Vilniaus, užsukant į Šiaulius. Ir bematant visi daiktai suguls į vieną vietą... Taip ir prasideda sugyventinių sugyvenimo džiaugsmai.
Vasaros karštis susikondensuoja į mažyčius prakaito lašelius, kurie padengia kaktą, lenda į pažastis ir kojų tarpupirščius. Trumpas atokvėpis sostinėj, vakarais vis nušniojant lietui su perkūnija. Vakar žaibams raižant senamiesčio padangę, pagalvojau, kad kitą kartą, tokiu pat audringu metu, reikės čiupt fotiką (nesvarbu iš kur ir kieno) ir lėkt fotografuot žaibų nutviekstų Vilniaus bažnyčių. Tas kitas kartas jau visai arti.
1 2 3 ---
6 ---
12 ---
18 ---
24 ---
30 ---
36 ---
42 ---
48 49[iš viso:
486]