Iki pavasario 98 dienos.
Uzsikosau taip, kad nustelbiu destytojos blevyzgas.
Saldytuvas perkrautas.
Liudesio akimirka prie radiatoriaus.
Viskas praeina, ir viskas vel sugrizta.

SNIEGAS

kalnai heroino spalvos milteliu panoseje- pabandyk isniauksti, iskart uzklups sloga.
pilnos saujos tirpstancio gerio, o gal blogio?

Iki pavasario- 99 dienos.

Rasyko administratoriai mano banalybes ima ir palieka, o is tiesu gerus kurinius- ima ir ismeta. Niekada nesuprasiu, kaip jie vertina.

Angelai be sparnu sliauzioja zeme.

...truputi isimylejusi...
...truputi nuliudusi...
...truputi dar tikinti...
...truputi supykusi....
...truputi besisypsanti...

...tokia as esu... tik truputis...

...ir vieną akimirką staiga išsitiesi, nusišypsai, papurtai plaukus ir pakelta galva pažvelgi į savo atvaizdą veidrodyje triumfuojančiu žvilgsniu... Gera būti moterimi. =)

Sergu. Galva skelia demonai su astriais kalavijais. Greiciau i lova- apsigaubt jaukumo aureole ir pasigert nuo karstos arbatos, apsisaldint gyvenima saldesiais ir patiketi, kad rytoj atsikelsiu be liguisto akiu blizgesio ir be demonu, sedinciu dabar ant desinio peties. Tiesiog pasveikti.

Pirmadienis. Baisi diagnoze, ypac kai pries tai turejai apsinuodijima savaitgaliu. Elementaru, Vatsonai, panelei reikia saules silumos. Ir kokio nors deserto. Kadangi apie saule siandien net neverta sneketi- tik paziurek, kokie vilnoniai debesai,- tai pradesim nuo deserto. Bet pries tai- aibe zygiu zygeliu, kad sazine negrauztu.

SIMPLY RED
SIMPLY BLACK
ALL I WANT IS
COMMING BACK

Ar priimtum? Kazkada rasei: "Priimciau. Ar atvaziuotum?" To paties klausiu ir saves: "Ar atvaziuociau?". Taigi is viso jau du klausimai- vienas tau ir kitas man.

SIMPLY RED
SIMPLY BLACK
ALL I WANT IS
COMMING BACK

Ar priimtum? Kazkada rasei: "Priimciau. Ar atvaziuotum?" To paties klausiu ir saves: "Ar atvaziuociau?". Taigi is viso jau du klausimai- vienas tau ir kitas man.

Tuoj pradėsiu bijoti miegoti- sapnai ateina lyg iš siaubo ar kriminalinių kino filmų: daug kraujo, pranašiškų ženklų, skausmo ir baimės... Visą savaitę sapnuose aštrūs daiktai- peiliai, skalpeliai, švirkštai, stiklo šukės... Ir visad esu kažkur neįleidžiama, atskiriama nuo kitų...

Niežti, labai niežti ką nors parašyti tau, bet negaliu- neleidžiu pati sau. Palauksiu, kol tu ką nors pasakysi. Tada žinosiu, kaip man elgtis. Dabar nieko nežinau, todėl ir norisi staugti.

Bet vis tiek šypsausi. Nes sapnai duoda galimybę nemokamai apsilankyti kino teatre, kur pagrindinis herojus- aš. Nes tu duodi man galimybę dar pasikankinti ir pasvarstyti, ar tikrai noriu už tai mokėti tokia kaina.

Gyvenimas gražus, net vemti norisi- kičas kaip baroko laikais.

Kaip visada norisi staugti. Issirekti, tikintis, kad palengves. Kadangi dar nebandziau, tai ir nezinau, ar padetu. Todel kol kas praktikuoju garsu muzikos klausimasi, apmastyma prie vasku terliojanciu mano stala zvakiu, beprotisku knygu beprotiska skaityma... Man sunku, bet viskas siam gyvenime su laiku praeina. Laukiu prosvaistes. Kodel zmogui butent drastiskomis priemonemis parodoma, kad tai, ka jis daro, neduos jokio rezultato. Staiga uzsinorejau pamirsti, kad butent as uzviriau sia kose. Norejau ir tebenoriu tos koses. Bet tik ne sitokios, kokia pradedi virti tu. Noras isjungti telefona bent dviem parom. Kazkada jau taip dariau- kai eilini karta buvau susimovusi- visa savaitgali telefona laikiau igrusta rankineje ir netikrinau. Nes bijojau. Nes norejau issizadeti to, ka pradejau. Nes norejau atsijungti nuo pasaulio. Bet... kazkada juk reikia vel prisijungti... Esi zmogus tarp zmoniu- vienatve siais laikais yra beveik neimanomas dalykas- musu daugiau nei sesi milijardai... Mes kalbame skirtingomis kalbomis, tad jokio Babelio boksto mums pastatyti neiseis. Nebnt kitam gyvenime. Nebent kita vasara. Bet beda ta, kad mergiote zais jau kitomis taisyklemis... Revansas. It's my turn now, dear.