Uzkliuvo uz varcios ir vel is pradzios...

sapnai atskleidzia tikra tiesa... pati zinau ir be isankstinio patvirtinimo, bet... viltis- durniu motina.

Nei sviesa, nei tamsa
I namus nusileidzia-
Visada alkana
Sau net verkti neleidziu.

Kazkur nusvito pasvaiste. Nors vakar buvo ganetinai juoda diena. Tik gintarai susilde. Niekas kitas. Taves kaip ner, taip ner. Tyli. As irgi.

Pirmas keleivis
Pabeldzia vidury nakties i mano duris ir sako: "...as tikiuosi, kad tu sapnuoji mane... Ar tu sapnuoji mane?". Atidarau duris skaudancia sirdimi- as negaliu taves vidun ileisti. Noriu, bet negaliu... As bijau ir vel suklysti...

Antras keleivis
Pabeldzia vidury nakties i mano duris ir sako: "...as tave myliu be proto. labai myliu..." Bet as neatidarau duru- nenoriu ir negaliu. Veliau dar paklausia "kodel". O as negaliu tiesiai sviesiai pasakyti ir iskaudinti, nes si tiesa labai skaudi. Todel pati apsiverkiu. Vel skaudancia sirdimi...

Ka jau bepridursi. Bet vis tiek is mano galvos neismusite minties, kad sis gyvenimas yra grazus. Kur matete negrazu liudesi ar skausma?

sapno draiskana prilipa prie akiu- pamaciau savo angela sarga, tikriausiai. Sedejau ant saligatvio po kazkokios kraupios avarijos. Priejo ir paklause: "Tai gal jau einam?" Paklause rusiskai (?!). Papurciau galva. Paejo, atsisuko atgal ir dar karta pasilenkes paklause: "O gal vis delto?" Is sapno pabudau isplesta zadintuvo melodijos... Gal ir gerai- buciau tikrai isikibusi i jo ranka, nes buvo patrauklus. Dvelke kazkuo tokiu neapsakomu. Tokiu zmoniu nebuna. O jei ir taip, tada taip dvelkia tik tie, kuriuos pamate pirma karta jau zinome, kad juos mylesime amzinai... Sapnas. Tik sapnas. O gyvenimas eina toliau savo keliu. As- kartu su juo. =)

parabolinio pasaulio nesmagumai trimateje erdveje pasibaigia mano liudesio israiska- noriu miego.

koks skirtumas.

sviecia saulute. =)

nebera ko laukti.