Kaip visada norisi staugti. Issirekti, tikintis, kad palengves. Kadangi dar nebandziau, tai ir nezinau, ar padetu. Todel kol kas praktikuoju garsu muzikos klausimasi, apmastyma prie vasku terliojanciu mano stala zvakiu, beprotisku knygu beprotiska skaityma... Man sunku, bet viskas siam gyvenime su laiku praeina. Laukiu prosvaistes. Kodel zmogui butent drastiskomis priemonemis parodoma, kad tai, ka jis daro, neduos jokio rezultato. Staiga uzsinorejau pamirsti, kad butent as uzviriau sia kose. Norejau ir tebenoriu tos koses. Bet tik ne sitokios, kokia pradedi virti tu. Noras isjungti telefona bent dviem parom. Kazkada jau taip dariau- kai eilini karta buvau susimovusi- visa savaitgali telefona laikiau igrusta rankineje ir netikrinau. Nes bijojau. Nes norejau issizadeti to, ka pradejau. Nes norejau atsijungti nuo pasaulio. Bet... kazkada juk reikia vel prisijungti... Esi zmogus tarp zmoniu- vienatve siais laikais yra beveik neimanomas dalykas- musu daugiau nei sesi milijardai... Mes kalbame skirtingomis kalbomis, tad jokio Babelio boksto mums pastatyti neiseis. Nebnt kitam gyvenime. Nebent kita vasara. Bet beda ta, kad mergiote zais jau kitomis taisyklemis... Revansas. It's my turn now, dear.