Tuoj pradėsiu bijoti miegoti- sapnai ateina lyg iš siaubo ar kriminalinių kino filmų: daug kraujo, pranašiškų ženklų, skausmo ir baimės... Visą savaitę sapnuose aštrūs daiktai- peiliai, skalpeliai, švirkštai, stiklo šukės... Ir visad esu kažkur neįleidžiama, atskiriama nuo kitų...

Niežti, labai niežti ką nors parašyti tau, bet negaliu- neleidžiu pati sau. Palauksiu, kol tu ką nors pasakysi. Tada žinosiu, kaip man elgtis. Dabar nieko nežinau, todėl ir norisi staugti.

Bet vis tiek šypsausi. Nes sapnai duoda galimybę nemokamai apsilankyti kino teatre, kur pagrindinis herojus- aš. Nes tu duodi man galimybę dar pasikankinti ir pasvarstyti, ar tikrai noriu už tai mokėti tokia kaina.

Gyvenimas gražus, net vemti norisi- kičas kaip baroko laikais.