Aidas Marčėnas
(Nežiūrėk angelas)

nežiūrėk angelas
tupintis klevo viršūnėje
visas pastėręs nuo šalčio
mirguliuojantis šviesoje piktas
kaip niekada nežiūrėk
(pasiimk savo vėją ir eik)



Gal

kitokia gal liepsna
mane verčia prabust

kitokia gal jėga
mane plėšia perpus

gal sapnuojuosi tau
tarp kitų atspindžių

gal ne tai aš matau
ir ne tai aš girdžiu

gal ir vardas ne tas
ir ne ta praraja

ir mane gal atras
tik rytoj vakare



Keistai viskas ir tiek. Patys artimiausi žmonės įstumia mane į kampą su savo keistais reikalavimais. Apima noras niekur nebevažiuoti. Bet nugaliu visus sąžinės demonus ir drąsiai einu į šį mūšį - dar pažiūrėsim, kuris kurį, kraujo broli... Dar pažiūrėsim...

Bėgte vis. Spėju. Gerai, kad kiti dar lėčiau už mane juda...
Pagalvoju ir staiga pradedu suvokti, kodėl sutikau būtent tuos žmones savo gyvenime. Vis kažko išmokstama. Šįkart irgi gaunu pamoką, kurios vos neinterpetavau klaidingai. Laimei, laiku susigriebiau. Tačiau vienas žodis ir vėl mano kortų namelis griūna. Laikas parodys, ar aš buvau teisi. Tačiau vertinu šią proto nušvitimo akimirką- staiga žinau, ko iki šiol nesuvokiau. Taip paprasta ir aišku. Bent trumpam. Bent jau iki savaitgalio. Tikėkimės, po savaitgalio niekas nebus pasikeitę kardinaliai. Tikėkimės...
Medaus stiklainis greitai tuštėja. Kabinu šaukšteliu ir saldinuosi, nors ir taip saldu pastaruoju metu gyventi. Kas kad nešviečia saulė. Kas kad jau ruduo.
Dėkoju visiems, kurie yra su manimi, kurie buvo ir dar bus. Kurie mane tebelydi mano gyvenimo kelyje, kurie lydėjo tik trumpą galelį... Dėkui, kad esate. Nes tada galiu būti aš...

Tik ką po skambučio. Išsišiepus kaip vaikas, gavęs saldainį. Tu- mano saldainis.
Ruduo.
Nebesuvaldomi plaukai - drėgnas oras garbiniuoja juos mažutėmis gyvatėlėmis.
Nebeišdresuojami batai. Pasiunta visi ir nuėda mano kulnus. Net ir tie, kurie jau kadų kadais pranešioti. Masinė pasiutligė.
Nesuskaičiuojami arbatos puodeliai ir obuolių graužtukai ant stalo kampo.
Garsiau nei velnias knarkiantis šaldytuvas. Pirma diena, o jau mane veda iš proto. Kam mums jo reikėjo?
Tobulinama buitis- šiandien parsivešim televizorių. Gal rodys. Gal žiūrėsim.
Gyvenimas. Gyvenimas. Gyvenimas.
Penktadienį parskrisiu. Lauk manęs.

Aidas Marčėnas
"tylus sudie"

tylus sudie nei vasaros lietus
į visą tai ko mudu nesuprantam
aš atveriu lyg užslėptus vartus
vienatvę gražią tarsi kitas krantas

kasnakt žiauriau aš išeinu sudie
ir visa tai kas buvo pasakyta
išliks tačiau ne žodžiai ir ne tie
kuriais meldžiausi keikiausi kas rytą

sudie kaskart kai dar kažką švelnaus
sakyti noriu gerklę tuoj užspaudžia
ranka kuri šienavo ir šienaus
per amžių amžius nepriprast kaip skaudžiai

sudie sudie per laiką per kartas
kalba išgrynins ką atmint reikėtų
o ką šneku kaip pamazgas srutas
nuplaus lietus aš pranašauju lietų

sudie sudie darsyk sudie sudie
ką vergas vergui gali pasakyti
ir visa tai tik žodžiai bet ne tie
kuriais man šis baisus pasaulis švyti

Susisuka galva begalvojant ir vos neišdrimbu iš lovos. Mąstymo rezultatas - beveik sugalvotas penkmečio planas, kurį vis tiek sugriaus nenumatytos aplinkybės - koks staigus įsimylėjimas ar kurio punkto neįgyvendinimas.
Vakar iš smilkinių išroviau tris žilus plaukus. Sveikinu pati save su beprasidedančiu senėjimu. Į sveikatą.
Vakar ištryniau iš telefono knygelės visus nereikalingus numerius - netikrų draugių, kurioms neskambinta jau du metai, netikrų meilių, kurie mane paliko arba juos palikau aš. Velniai nematė. Bus mažiau pagundų prisigėrus skambinti kokiam praeitos vasaros romano herojui ir aiškinti, kad jį dar tebemyyyyyliu...ich..
Šeštadienį trumpam užsukau į tėviškę. Bulviakasis. Viską skauda. Tiek raumenis, tiek kaulus. Štai kaip būna, kai nebesportuoji...
Vakar dar juokingiau nusilakuoju nagus. O ką?
Vienas veikėjas suknisa nuotaiką.
Raganos laidojamos kapinėse ant tako.
Ar norėtum būti mano haremas?
Man dar toli iki tobulos meilužės.
Geiša ar hetera?
Knygų skaitymas, kuris neatneša nieko naujo. Svetimi gyvenimai neišmokys gyventi teisingai.
Tai va. Angelai visokie. Saulės.
Ar nori būti mano sielos meilužis? Ne kūno, bet sielos. Ar nori? Ar gali? Bent pusė etato...
Rytojus prasideda šiandien.
Einu.

Ruduo tik prasidėjo, o man jau melancholija... Susisupti į antklodę ir miegoti miegoti... "Wake me then september ends..." Šalta. Dar ne šlapia. Bet šalta. Ir tai tik pradžia. Susikraut lagaminus ir išsikelti iki pavasario į kokį nors Majamį, kur žydra jūra, baltas paplūdimio smėlis, šiltas vėjelis supuoja hamaką... Nepakenčiu lietuviškos žiemos, nepakenčiu lietuviško rudens. Ir tylos lietuviškos pakęsti negaliu. Sako, jei myli, tai ir tyli. Tada verčiau nemylėtų- bent jau būtų su kuo pašnekėti, pasibarti... Visi užsiėmę. Man irgi savi darbukai. Bet kas tie studentiški rūpesčiai?.. Greičiau pervestų stipendiją- eisiu daryt apsipirkimo terapijos. Ko daugiau bereikia? Daugiau šilumos mūsų namams. Daugiau šviesos. Puodelio kvapnios arbatos. Šokolado plytelės. Pečių, kuriuos apkabinus ištverčiau tamsųjį metų laiką... Daugiau šypsenos. Daugiau tavęs ir mažiau manęs. Kad gramas džiaugsmo atsvertų kilogramą liūdesio. Kad būtų šilta.

Šypsausi. Saulė nešviečia, bet vis tiek... Yra daug mažų saulučių ant žemės, kurios, man tik pabudus, ropščiasi į mano lovą, kereblinasi tarp patalynės kalnų, kutena padus pūkuotais spindulėliais ir juokiasi auksiniu juoku man į ausį. Žavinga. Tada kartu einame į dušą, o paskui geriame kavą. Mažutės mažutės saulutės. Saulės zuikučiai, nepabėgantys net ir apsiniaukusią dieną. Dėkui.

Atsiremk į mano būtį-
Ne sparnais, tai bent ragais...

Ne tu raguotas,  o aš. Pikta nuo pačio ryto. Pasišiaušus. Ne katytė, o katė, su išskėstais nagais.

Bandau save įtikinti, kad turiu gyventi taip, kaip iki šiol. Lyg niekur nieko. Lyg viskas būtų prisisapnavę. Nieko neturiu. Neturiu ko ir prarasti. Dievai ir vėl puotauja, o aš tik rankioju trupinius nuo jų vaišių stalo. Ambrozija... Midus... Mana.. Lotoso žiedai... Migdolai... Tik trupiniai.

Alkstanti.
Prigerianti kavos prieš miegą ir paskui besikankinanti lovoje, kad negali užmigti. Kvaiša ir tiek.

Rašanti ir skaitanti. Klabanti ir besiklausanti. Mylinti, bet nemylima. Dykumų dykuma.

Dvelkia (ar vis dėlto dvokia?) rudeniu.

Rytoj bus nauja diena.
Rytoj būsiu tas pats aš- nesusipratimas.

Kodėl dievai norėjo, kad mes susitiktume?

"Sometimes, being a bitch is the only thing a woman has to hold on to". Stephen King.

Pasitrauk. Man skauda.

Mylėti save.
Banalūs kūriniai yra išmetami.
Banalūs gyvenimai yra neįdomūs.
Sako, kad nėra nuobodžių žmonių, yra tik tie, kurie neturi ko papasakoti.
Ką galiu papasakoti aš?
Tik tiek, kad jau antra savaitė kaip gyvenu su knygomis, bet be jūros: seminarai, grupės reikalai, užrašai... Lyg norėtųsi pabėgti. Bet aš nebebėgu. Gyvenu taip, kad, jei reikia trauktis, atsitraukiu ramiai. Lėtu žingsniu. Ir stengdamasi neatsigręžti. Niekados nežinai, ar nepavirsi druskos stulpu. Ar ko nepaversi. Lėtai, bet užtikrintai.
Laikas suminkštėja ir aš vis giliau grimztu į sapnus. Nakties glamonės.
Niekas nesuima savo rankomis mano klubų ir nepritraukia arčiau savęs, kad pabučiuotų į bambą. Niekam to nereikia.
Šiuolaikinis jaunimas. Pirma pasimylima, o jau tada įsimylima. Arba išvis tai yra tik seksas. Tik prisirišimas prie kito kūno. Gyvuliškas pasidulkinimas.
Velniop.
Rytoj bus nauja diena.
Rytoj būsiu naujas "aš".

Savaitgalio linksmybės...
Penktadienį parplasnoju į Šiaulius. Atsiimu honorarus ir gaunu didelę dėmesio porciją.
Tavo tokie jaukūs namai. Norisi atsisėsti ant grindų ir tapyti akvarele ant didelių lapų, šalia pasistačius puodelį arbatos, į ausį tyliai murkiant kad ir Norah Johnes...
Kino festivalis AXX.
Sėdime tamsoje ir akimis geriame šviesos srautą iš ekrano.
Gera sėdėti šalia.
Mūsų rankos mylisi- pirštai švelniai liečia pirštus, delnas spaudžia delną... Degina gerklę troškulys tarsi tas gurkšnis "Slyvovicos". Tarsi tas medaus šaukštas. Po oda plazda milijonas drugelių...
Pribėrė į rankas mažulyčių aukso dulkelių. Grįžusi po visokių naktinių klajojimų niekaip negaliu užmigti. Tamsiame kambaryje aš švyčiu. Šviečia delnai, skruostai, raktikaulių duobutės... Įsiaudrinusi tarsi uraganas. Susisuku į kamuoliuką ir miegu. Dantimis į sieną.
Šeštadienį tampome baldus. Valome karnizus, dulkiname matrasus. Guliu ant lovos, išneštos į sodą, ir jaučiu, kaip krentu į viršų. Vynuogės kekė prie lūpų...
Sekmadienį lipu į dangų. Kopėčiomis. Skiname obuolius žiemai. Atsargiai dedu po vieną į krepšį, vėliau į dėžutes, išklotas praeitos vasaros laikraščiais...
Grįžtant traukiniu namo, atsiverčiu knygą. Pirmos eilutės: "Kiaušinis lizde. Perlas kriauklėje. Mano ranka jo rankoje. Taip visada turėtų būti" (Majgull AXelsson "Balandžio ragana"). Nusišypsau ir užverčiu. Papurtau galvą. O naktį ateina sapnas, kuris pranašauja: "Už kvailus norus kartais žiauriai baudžiama jų išsipildymu". Išsigąstu. Pabudus ilgai galvoju, nejaugi aš tikrai galėjau šitaip pagalvoti. Šitaip kvailai panorėti. Nejaugi galėčiau? Baisu pačios savęs. Baisu šitaip mylėti.
Ir vis tiek širdis per trumpa...
Šis savaitgalis buvo nuostabus. Dėkui tiems, kurie padarė jį tokį.