Px. =)

Vėlinės. Žvakių žvakelių... Mirusiųjų šešėliai po tujomis kortomis pliekia "durnių". Gyvieji galynėjasi su vėju ir šalčiu. Pastarojo koncentracija kapinėse itin didelė - gal todėl visai man nepažįstamos tetos, kažkodėl pažįstančios mane ("Vajė, kokia aukšta užaugo..."), susisupusios į kailinius, sriūbčioja iš termoso pilstomą kavą, čia pat, už kapinių tvoros. Viena kita dar ištraukia saldainių. Pirštinėtomis rankomis čežena popieriukus.. Joms besijuokiant plyksteli auksiniai dantys. Žiūriu į jas ir galvoju, ar kortomis išmokstama lošti šiame gyvenime, ar jau anapusiniame. Karšta kava - gyviesiems, karšta ugnis - išėjusiems... Ir visur yra tiesa. Net ir tame, kad mano teta Birutė paliko šį pasaulį, sulaukusi tik 20 metų. Aš ją pralenkiau. Bet kas iš to? Kortomis žaisti tai nemoku...

Sapnuose aplanko tokie viražai, tokie žmonės, kad net atsibusti nesinori... Saldu.. Labai saldu... Pabundu ir žiūriu į tamsą drėgnomis akimis. Žaliaakė laumė... Vėl buriu sau ateitį. Nes viskas pildosi.
Vakar turėjau porą galimybių padaryti mažą stebuklą. Bet nepadariau. Kai jau atrodė, kad galiu, pati sau pasakiau: "Tu nedarai stebuklų. Tu nedarai stebuklų..." Ir nuėjau. Neatsisukdama. Grįžusi pavalgiau ir smigau - miegojau neramiu miegu... Atsibudus sutampė traukuliais. Siela laukan lipo... Praeis. Viskas praeina.
Kaip ir tu. Kaip ir aš.

Staiga užsimanau mažučio skausmo. Dilgčiojančio pojūčio nervuose. Kaip mechaninės adatos keliamo duzgūlio... Noriu jau antros tatuiruotės. Pagaunu save beapžiūrinėjančią savo nugarą veidrodyje... Pradedu stebėti įvairius piešinius, simbolius... Sapnuose pagautus vaizdinius perfiltruoju sapnininku ir simbolių žodynu. Ieškau savęs. Ieškau piešinio sau ir apie save. Dar tik mintys. Tik noras. Ir keisti sapnai, kuriuose pasakau garsiai tai, ką pastarosiomis dienomis nutyliu. Dėl šventos ramybės. Dėl dozės tylos. Kad nereiktų vėliau kuopti sielos namų nuo pritrypto batais purvo. Saugausi. Atšiaurumas, sumišęs su liūdesiu. Nesvarbu. Jau nebesvarbu. Nuo ko anksčiau skaudėdavo galvą, dabar atrodo taip nereikšminga. Nes viskas keičiasi. Įmeti akmenį į ežerą ir jo paviršiumi bėga ratilai. Vėliau nurimsta. Ir vandens paviršius vėl lygus kaip buvo prieš įmetant akmenį. Tačiau ežeras nebėra tas pats - jo dugne guli akmuo. Melagingas išorės vientisumas neišduoda vidinio pokyčio. Tebūnie. Karo kirvis dar niekad taip smagiai nesisupo mano rankose.

O šiandien du balandžiai vidury balos kaip kokie žvirbliai turškėsi. Net atsisukau pasižiūrėti, ar tikrai nepasirodė.
O šiandien yra ruduo. Šlapiom kojom. Bent jau nešalta.
Drugeliams reikia medaus. Voverėms užtenka ir riešutų. O senoms bobulytėms autobuse reikia leisti atsisėsti... Mažučio pasaulio mažutės tasiyklės.
Stebuklas.
Viskas yra stebuklas.

"Septynias dienas ir septynias naktis anglas galės rūkyti opijų ir mylėtis su šia moterimi. Opijus jam teikė visiškos laisvės, jaudinančio geidulingumo pojūtį ir leido svajonėse nukeliauti į uždraustą rojų. Jis patyrė tą keistą ir naują jausmą, kai išvydo apsinuoginusias pačias gėdingiausias savo fantazijas.
Loan visuomet veikdavo vienodai. Ji turėjo padėklą, ant kurio gulėjo ilga pypkė, spiritinė lemputė, didelė adata ir dėžutė su opijumi. Ji uždegdavo lemputę, paimdavo truputį opijaus, pakaitindavo jį virš liepsnos, palaukdavo, kol jis įgaus gražų auksinį atspalvį, tada sukišdavo jį į pypkę ir imdavo rūkyti. Paskui perduodavo pypkę anglui ir žiūrėdavo, kaip jis tyliai rūko. Likusį laiką jie dalydavosi savo kūnais."
Maxence Ferme "Opijus".

Savaitgalio snūduriavimas. Ne meditacija, bet kažkas panašaus. Laikas sau ir laikas kitiems.
Senuose užrašuose randu brūkštelėjimą "Vis dar tranzuoju..." Pagalvoju. Taip, tebesu dar kelyje.
Yra žmonių, kurie taip rūpinasi savo šventovėmis, taip jas puoselėja, kad visai pamiršta, kaip atrodo keliai, vedantys į jas. Tarp brūzgynų aukso rūmai? Nejaugi? Kažkodėl tuo nuoširdžiai abejoju... Tebūnie.
Ir ruduo tebekėblina iš paskos - šiandien pakrapnino lietučiu, o dabar įjungė savo feną ir leidžia šaltą orą... Brrr.. gerai, kad dar saulutė danguje ridinėjasi, nors jau irgi ne soliariuminė lempa...
Mano bučinys turi skirtingą poveikį: angelus paverčia žmonėmis, o kai kuriuos žmones - angelais... O kai kam iš viso nieko nesidaro. Keista. Gal ir gerai.
Meilės tipai yra šie:
Eros- erotiškasis;
Ludus- žaismingasis;
Storge- atsiduodamasis;
Mania- maniakiškas arba meniškasis;
Pragma- pragmatiškas (kaip vedybos iš išskaičiavimo);
Agape- pasiaukojamasis.
Kurį renkiesi Tu?
Aš? Šįkart nekalbėkime apie mane. Šįkart tik pasibučiuokime... švelniai švelniai... iš lėto...

Kasdien Į Karą IV.
Nusispjaut.
Auditorijoj kažkokia masinės psichoanalizės seansas. Jau ir Froidą tuoj įkirsiu.
Rudenėjam. Rudenėjam. Tyliai tyliai.
Ir angelai nebeskraido.
Vadinasi, ir nereikia.

Kasdien Į Karą III.
Ir vis tiek man gerai.

Kasdien Į Karą II.
Vakar mačiau jo mašiną. Trys sekundės... Velniava. Net sustabarėjau. Apėmė kvailas noras palaukti už kampo ir pažiūrėti. Tebūnie ten jo nebuvo, bet ta mašina... Per daug. Per mažai. Kyla klausimas, kas mane vedžioja už rankos? Juk dienos planuose nebuvo užsukti į "Vėtrungę"... Aklas likimas. Kasdieninis velnias.
Rudenėju. Neturiu dėl ko šypsotis. Neverta. Toks vidinis šaltis, prasiskverbiantis iki išorės - šalti ne tik pirštai, bet ir nosies galiukas. Šįryt drebėjau duše, nors prausiausi karštu vandeniu. Mirštu? Gęstu... Iki žiemos patapsiu tikru varvekliu. Ledo karalienė sušalusiomis žaliomis akimis...
Kas jums visiems darosi?
O už lango pilnatis, nepasmeigiama net sidabro šakute.
O ant palangės tupinti vienatvė.
Kai užaugsiu, būtinai turėsiu katę. Gal rytoj, bet tikrai ne šiandien.
Kas mums darosi?