Staiga užsimanau mažučio skausmo. Dilgčiojančio pojūčio nervuose. Kaip mechaninės adatos keliamo duzgūlio... Noriu jau antros tatuiruotės. Pagaunu save beapžiūrinėjančią savo nugarą veidrodyje... Pradedu stebėti įvairius piešinius, simbolius... Sapnuose pagautus vaizdinius perfiltruoju sapnininku ir simbolių žodynu. Ieškau savęs. Ieškau piešinio sau ir apie save. Dar tik mintys. Tik noras. Ir keisti sapnai, kuriuose pasakau garsiai tai, ką pastarosiomis dienomis nutyliu. Dėl šventos ramybės. Dėl dozės tylos. Kad nereiktų vėliau kuopti sielos namų nuo pritrypto batais purvo. Saugausi. Atšiaurumas, sumišęs su liūdesiu. Nesvarbu. Jau nebesvarbu. Nuo ko anksčiau skaudėdavo galvą, dabar atrodo taip nereikšminga. Nes viskas keičiasi. Įmeti akmenį į ežerą ir jo paviršiumi bėga ratilai. Vėliau nurimsta. Ir vandens paviršius vėl lygus kaip buvo prieš įmetant akmenį. Tačiau ežeras nebėra tas pats - jo dugne guli akmuo. Melagingas išorės vientisumas neišduoda vidinio pokyčio. Tebūnie. Karo kirvis dar niekad taip smagiai nesisupo mano rankose.